Assassin‘s Creed Revelations | Sakmė apie 3 senius

„Assassin‘s Creed: Revelations“ yra geras, pilnas, visavertis, teikiantis peno apmąstymams, sudominantis bet ne privalomas kontaktas su trimis seniais. Senis Ecio, senis Altairas ir senis „Assassin‘s Creed“. Tiesą sakant pirmosios mintys kurias sukėlė „Revelations“ buvo apie žaidimo gyvavimo ciklą. Per kiek laiko pasensta žaidimas? Visada maniau, kad reikia skaičiuoti metus, bet tai ne visai tiesa. Skaičiuoti reikia serijos dalis. Pirmasis iš trijų senių yra pats žaidimas, jis ir pasveikina žaidėją. Nuo „Brotherhood“ tiesiog praėjo per mažai laiko, dalykai tiesiog nepasimiršo, o kol viską prisimeni it tai buvo vakar, wow efektą sukelti sunku. Nors pastangų būta.

Kalbėsiu tik apie režimą vienam žaidėjui.

Pirma valanda su žaidimu buvo labai trikdanti, gal net sakyčiau erzinanti. Tiek dėl vaizdo ekrane, tiek dėl veiksmo ir įvykių posūkio. „Assassin‘s Creed“ laikiau išskirtine serija dėl tobulos sci–fi schemos ir konspiracijų gniutulo. Dviejų pramanytų brolijų konfrontacija, kiekviename etape gan taikliai simbolizavo realaus pasaulio jėgų kovą. Kūrėjai įgijo bilietą kelionėms laike, laisvai istorijos interpretacijai ir teisybės paieškoms, tad pagunda visą likusį gyvenimą žaisti šią serija atrodė ypač stipri. Ubi jau atfiltravo kelis laikotarpius, kurių bent vieną atkurs ateities žaidimuose, bet aš jau keli metai svaigstu nuo minties pažvelgti į spalio revoliuciją Peterburge gyvenusių žudikų akimis. Dar syki pasinerti į nostalgiškus laukinius vakarus, aplankyti senovės Kiniją. Užuominų, kad tai vyks buvo jau antroje dalyje, jos buvo monumentalizuotos dėdulės Mario rūsyje.

Modernūs laikai irgi įdomu, todėl spėjau, kad Desmondą triukų moko ne be reikalo. Ubisoft turi realų šansą sukurti kažką kas mestų iššūkį „Red Dead“ serijai, kas primintų koks klasiškai nuostabus buvo „Shinobi“ ir kas nurungtų jų pačių „Splinter Cell“. Todėl toks prisirišimas prie Ecio stebino. Stebino kaip žaidėją ir kūrėjų talento gerbėją, bet ne kaip pirkėją. Aš visiškai suprantu Ubi norą išsaugoti ir išnaudoti personažą ir epochą su kuria jie „pataikė“, bet tuo pat metu ir nuoširdžiai pergyvenu dėl lyno kuriuo nutarta eiti tvirtumo. Mano nuomone ir nepaisant to, kad „Revelations“ iš esmės yra geras žaidimas, šį kartą buvo ypač lengva nuo to lyno nusprūsti. Ne tik dėl kiek netikėtų siužetinių vingių, ne tiek dėl akligatvio į kurį jie dar su „Assassins Creed 2“ stumtelėjo žaidimo dizainą, kiek dėl per metus laiko nenuslūgusių lūkesčių gauti proporcingai tiek pat daugiau, kiek buvo siūloma su antra dalimi ar „Brotherhood“.

Kokiu kantriu reik būt, kad gavus tobulą progą „double kill“ šuoliui, dar rasti laiko pasirinkti ir teisingai numesti bombą.

Todėl pirmos emocijos įsijungus žaidimą, labiau neigiamos. Ką? Vėl tas pats? Kažkaip pirmą valandą akis nefiksuoja nei pasenusio Ecio, nei pakitusios veiksmo vietos. Vėliau viskas pamažu ima stotis į savo vietas. Kadangi aš besąlygiškai pamilau Romą iš „Brotherhood“, Konstantinopolis — Stambulas tikrai nepaliko didelio įspūdžio ir apie jo išvaizdą ar atmosferą negalėčiau papasakoti per daug. Ši nuostata išliko viso žaidimo metu, kaip įspūdingesnius išskirčiau nebent kelis saulėtekius, kuriuos stebėjau visiškai neplanuotai. Lipau į minaretą knygos, o strigau dėl pirmų saulės spindulių ir auksiniame rage žaidžiančių, bundančio miesto atspindžių. Taip tai buvo klasiški, gražūs momentai, bet Roma buvo iš tokių pastatyta, tad Stambule jie ne tiek stebina, kiek liūdina.

Vėliau su miestu susigyvenau dėl visiškai kitokių priežasčių. Savo išvaizda primenantis paskubomis sumestą, kelių žaidimo dalių metu sukurto inventoriaus kratinį, Stambulas labai patraukia savo istorija. Greičiausiai todėl, kad statistiniam lietuviui ji mažiau žinoma. Šiaip paradoksalu, bet turiu daug draugų mėgstančių ilsėtis Turkijoje ir nė vieno jų pasakojimai, pagyros ar vilionės nesukėlė jokio noro ten apsilankyti. „Revelations“ tai padarė be didesnių pastangų ir čia kalbu ne apie pramanytą istoriją, kuri ten nevyko, kalbu apie tikrą miesto istoriją, atspindimą žaidimo duomenų bazėje. Todėl sakyti, kad Konstantinopolyje buvo nuobodu tikrai negaliu, priešingai — buvo labai įdomu. Tiesiog esant dienos apšvietimui, mažiau žiopsojau, daugiau vykdžiau misijas, kas leido įveikti žaidimą bene trys sykius greičiau nei „Brotherhood“. Nors turinio prasme abiejų apimtis gan panaši.

Retai panaudojami, bet savaip klasiški nauji triukai.

Greta nepasakiško miesto vaizdo, į akis iškart krenta ir kiti simptomai. Per pusvalandį pamačiau daugiau smulkių techninių klaidelių, nei per savaitę bet kurioje kitoje serijos dalyje. Jos neįtakoja žaidimo eigos, bet įtakoja bendrą įspūdį. Kardai ne visada kabo ten kur reikia, ne visada įsikrauna tekstūros, ne visada aišku koks iš tikrųjų turėtų būti žaidimo akcentas. Tai skubėjimo požymiai, nereikia būti genijumi, kad suprastum — „Revelations“ dalyvavo lenktynėse su laiku, į varžybas mestos 5 „Ubisoft“ studijos pasiekė finišą ir pateikė kokybišką galutinį produktą, bet smulkmenų šlifavimui neliko laiko. Todėl kai kurie žaidimo elementai atrodo prilipdyti, o ne subtiliai įskiepyti, kartais turkai prabyla su itališku akcentu, dažniau nei kartais pasiunti velniop naują valdymo schemą. Na ji ne visai nauja, bet susidaro įspūdis, kad komanda B turėjo map’inti pultelyje tai ką prigalvojo komanda C, tačiau ir vieni ir kiti dirbo nebendraudami tarpusavyje. Valdymo schema lyg ir ta pati, bet mirčių kiekis nesugebant pasirinkti norimo ginklo išaugo dvigubai, apie absurdiškai prarastą netikėtumo efektą išmetus bombą ar pokštelėjus pistoletu kai to nereikia, išvis nekalbu.

Apsipratimui su tuo kas pasirodė atgrasu, prireikė valandos. Tuomet į sceną žengia antras ir trečiasis seniai. Ecio, Altair‘as ir jų istorija. Su ją, beje, viskas tvarkoje. Priešingai nei kiti žaidimo ar net istorijos elementai, protėvių siužetinės linijos įdomios ir stebinančios. Į Konstantinopolį Ecio vyksta su tikslu atskleisti paslaptis, kurių nepavyko išnarplioti jo tėvui, jis grįžta į istorinę žudikų tvirtovę — Masiafą, kur randa tamplierius ir Altairo užrakintą saugyklą. Jos atrakinimui reikalingi penki raktai, kurių kiekvienas leidžia išgyventi tam tikrą Altairo gyvenimo fragmentą. Taip, taip… Gaunam palakstyti ir su pirmos dalies herojum, kuris čia atsiranda kaip Ecio išgyvenimų, kuriuos išgyvena Desmondas dalis. Reikia pastebėti, kad Altairo sekos nėra reikšmingos žaidybine prasme, tai tiesiog interaktyvūs intarpai kurių metu mes valdome pagrindinį pasakojimo herojų. Veikiausiai toks buvo ir kūrėjų tikslas. „Revelations“ padeda taškus Altairo, Ecio ir Edeno Obuolio istorijose, žaidėjui pateikiama visa reikalinga „tiesa“, tačiau jos suvokimui Altairas paaukojo visą gyvenimą, o kūrėjai tiesiog pasirinko mažiausiai nuobodų būdą apie tai papasakoti.

Ecio savo ruožtu visiškai kitoks. Pasenęs ir pasisėmęs išminties. Pirmą valandą kaip minėjau to nepastebi, todėl naujasis amplua atrodo kažkoks dirbtinis, bet vėliau… Na aplinkiniai jį vadina Mokytoju ir ne be reikalo. Ecio nesivaržo dalintis išmintimi su kiekvienu sutiktu ir demonstruoja ypatingai išlavintą toną. Su kiekviena akimirka buvimas greta jo atrodo vis malonesnis, o „mokytojo“ titulas dera vis labiau. Žaidimui įpusėjus jis pradeda kelti tas pačias pagarbias emocijas, kokias „Star Wars“ gerbėjams sukelia džedajų meistrai. Eigoje įpinama meilės istorija galiausiai virsta standartiniu oh ir ah, bet eigoje tikrai reikia įvertinti rašytojų talentą perteikiant Ecio minčių eigą.

Komentarai

21 komentaras
  1. Nowitzkis 2011/12/04 Atsakyti
  2. Originalas 2011/12/05 Atsakyti
  3. Pjovėjas 2011/12/05 Atsakyti
    • Artojas 2011/12/05 Atsakyti
    • Originalas 2011/12/05 Atsakyti
  4. Pjovėjas 2011/12/05 Atsakyti
    • Artojas 2011/12/05 Atsakyti
  5. Pjovėjas 2011/12/05 Atsakyti
    • artojas 2011/12/05 Atsakyti
      • Kaj 2011/12/06 Atsakyti
        • Artojas 2011/12/06 Atsakyti
  6. Kaj 2011/12/06 Atsakyti
    • Artojas 2011/12/06 Atsakyti
      • Kaj 2011/12/06 Atsakyti
        • Trečias Varnas 2011/12/06 Atsakyti
        • artojas 2011/12/06 Atsakyti
          • Kaj 2011/12/06
          • Kaj 2011/12/06
          • artojas 2011/12/06
  7. Gyvenimo tiesa 2011/12/10 Atsakyti
  8. Pjovėjas 2011/12/11 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *