Assassin's Creed: Brotherhood | kai tiek kelių — lengva pasiklysti

Štai jau daugiau nei savaitė kai aš negaliu normaliai persikelti į WOW. Nors planavau. Niekaip nepasiekiu ir 50 lygio „COD:BO“, nors irgi planavau. Dar turėjau planų ant smūgio perbėgti per Bondą, bet žaidimo pakuotės nė nepaliečiau. Ir visą tai padaryti man trukdo ne koks nors kitas MMO. Ir ne Kinect kurio ar taip, ar taip Lietuvoj nėra. Ir ne Gran Turismo 5. Aš žaidžiu žaidimą vienam žaidėjui…

Dėl mažiausiai trijų nedėkingai susiklosčiusių aplinkybių „Assassin‘s Creed II“ aš praleidau. Greta objektyvių priežasčių ne maža dalimi prie to prisidėjo ir nevykęs „uplay“ startas, tad lygiai dviejų jį lydėjusių žaidimų praleidimas, man buvo ir savotiška protesto forma. Ir aš netikrai nežinojau, kad Patarėjas jį turi, nes  prieš pasinerdamas į „Brotherhood“ siūlomus nuotykius, tikslumo dėlei būčiau pasiskolinęs ir antrą dalį. Deja, aš negalėsiu paneigti esminio žaidimui metamo kaltinimo, kad jame trūksta naujovių. Na, nebent… Nebent apeliuočiau į sveiką protą. Tiek turinio, kiek jo yra AC:B aš senai nemačiau jokiame vienam žaidėjui skirtame žaidime. Du rimti vakarai, ar neįtempta savaitė su žaidimu jau tapo maksimumu ko gali tikėtis iš veiksmo/nuotykių žanro atstovų. AC:B siūlo pramogų mažiausiai dvigubai ilgesniam laikui ir tinklo režimą, kurio išmėginti dar nespėjau. Nes ir vienam žaidėjui skirtos kampanijos dar nesu baigęs. Ir nežinau kada baigsiu. Aš įsikūriau Romoje ir tai mane veža.

Visi keliai veda į…
Jei teisingai suprantu, esminis ir pagrindinis šios dalies skirtumas nuo antrosios yra tas, kad veiksmas persikelia į Romą. Yra kelios misijos leidžiančios pakeliauti erdvėje ir laike, tačiau iš esmės žaidėjas įkurdinamas Romoje ir jos priemiesčiuose. Nepaisant to, kad lokacija lyg ir viena, įspūdžio, kad esi strigęs viename mieste nėra. Lygių dizaineriai čia pasidarbavo iš širdies ir šiuo atžvilgiu „Assassin‘s Creed: Brotherhood“ yra vienas gražiausiai, nuosekliausiai ir įtikinamiausiai perkeltų sandbox‘ų istorijoje. Greičiausiai tokiam mano pareiškimui įtakos turi ir tai, kad man iš esmės patinka viskas kas susiję su Romos imperija (nepainioti su Italija). Pala, pala… Aš žinau, kad žaidimo veiksmas vyksta renesanso epochoje, bet tame ir visas džiazas. Visas žaidimo pasaulis tai lyg dviejų epochų… net sakyčiau, dviejų civilizacijų susidūrimas! Ir ne tik architektūriniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Įdomiausia, kad visoje toje priešpriešoje labai daug harmonijos. Čia tiesiog per daug šarmo, kad likčiau abejingas. Nepaisant to, kad siužetiškai viskas atrodo labai paprasta, atskiri žaidimo elementai dirbantys išvien daro savo darbą ir nė nepajunti kaip būni įkinkytas į šventą misiją. Atkurti Romą. Ne, ne miestą. Visą imperiją.

screen1_large

Nežinau ar šuolis per lempą naujiena, bet tai vienintelis naujas parkūro elementas lyginant šį žaidimo aspektą su pirma dalimi. Pirmoje dalyje parkūras buvo tobulas. Hm. Viskas pirmoje dalyje buvo tobula, tik ten pamiršo įdėti žaidimo. Gal todėl dabar ir atseikėja trigubai...

 

Mesk kelią dėl takelio…
Imperijos atkūrimas ir tapo esmine priežastimi, kodėl su „AC:B“ terliojuosi taip ilgai. Žaidime šalutinio turinio dešimt kartų daugiau, nei pagrindinio. Jis įvairus, jis pakeleivingas, jis įdomus. Vien dėl romėniškos kilmės, lengvo (bet tikrai labai profesionaliai padaryto) akcento ir prasimušančių atsitiktinių frazių, „Assassin‘s Creed“ brotherhood yra labiau „Mafia“ ir krikštatėvis, nei šiais pavadinimais minimi žaidimai kartu sudėjus. Taip pat čia labai stiprus „cosa nostra“ prieskonis kurio nė nereikia dirbtinai romantizuoti. Netikėtai pajunti, kaip viskas, kas yra žaidime tampa „cosa nostra“. Iš pradžių smalsumo bei troškimo „augti“ genamas, Tu renovuoji banką ir vietinę kalvę. Išvaduoji kaimynų kvartalą nuo tamplierių pakalikų opresijos. Pagauni kekšes žudantį serijinį žudiką. Tik smalsumo genamas eini aplankyti Koperniko, ir to paties smalsumo vedamas užlipi pažiūrėti koks lobis slypi ant gretimo namo stogo, nes… Na juk viskas pakeliui.

screen2_large

No tower defence for You, scum!

Kiekvienas veiksmas svarbus. Kiekvienas veiksmas gali būti stebimas Romos vagių ar samdinių gildijos ir turėti įtakos žaidėjo reputacijai su jomis. Todėl užuot naudodamas įprastinę taktiką vis ieškai naujų būdų keliauti ir kautis, nes nori įsiteikti. Tai juk irgi pakeliui?
Nepakeliui tik su laiku, kuris pralekia akimirksniu, o savo progresą žaidime tu vis dar matuoji gautu pasitenkinimu. Istorija sustingusi vietoje, bet tu nesuvoki, kad ji nejuda, nes tai ką darai įdomu. Kiekviena šalutinė smulkmena į žaidimą įpinta taip, kad jos atrodo lyg būtų mažos sudedamosios tos pačios istorijos dalys. Ilgainiui istorijos dalimi tampa ir elementarus kabinėjimasis prie patrulių, skerdynės turgaus aikštėje ir atminties prarajų paieškos… Nes viskas kas yra žaidime (įskaitant ir 2010–aisiais vykstančią kovą prieš Tamplierius) tampa Tavo reikalu. Įjungi konsolę, įkrauni žaidimą, neskubėdamas užsiropšti į aukštėliau esantį apžvalgos tašką ir nužvelgi SAVO Romą, galvodamas ką dar galėtum dėl jos padaryti.

screen3_large

Arklį dabar išsikvieti kaip taksi. Atsiradus laisvei joti, atsirado ir laisvė balne krėsti visokius triukus. Laisvė rinktis — I like, įgyvendinimas... notsomuch.

Ezio keliai nežinomi…
Herojus ir žaidėjas užima šaltakraujo žudiko ir tuo pat metu rūpestingo Robino Hudo poza. Jis nėra nei geras, nei blogas. Nei godus, nei dosnus. Jis nėra besmegenis-raumenų-kalnas-imbecilas, bet liurbiu jo irgi nepavadinsi. Ezio savo esybėje apjungia tai, ko realiai trokšta dauguma žaidėjų. Subalansuota, tiksli ir efektyvi asmenybė.  Su kurią Tu gali elgtis kaip tinkamas. Ryškus savo išvaizda ir kalbos maniera, Ezio yra pilkas ir nuosaikus savo charakteriu, bet čia turiu galvoje teigiamą prasmę. Įvertinant tai, kokias galimybes čia atveria žaidimo mechanika, man sunku įsivaizduoti žaidėją kuris nesugebėtų susitapatinti su savo herojum. Mažoji gudrybė slypi tame, už ką šiaip šį žaidimą keikia kai kurie kritikai. Galimybės! Yra daug žaidimų kuriuose pagrindinį herojų galima laikyti pilka mase iš kurios Tu pats lipdai, kas tau miela. Bet yra labai mažai žaidimų, kuriuose kūrėjai suteikia tam priemones. „Assassin‘s Creed: Brotherhood“ tų priemonių per akis.

screen5_large

Triple kill! Dabar jis įmanomas. Nužudai du priešus ir nuobodulį! Kuo įdomios ACB kautynės, tai kad darydamas kažkokį combo tu ir pats nežinai, ką dar iš rankovės išsitrauks Ezio. Todėl tau ne mažiau smagu, nei jam.

 

Dulkėtas galimybių kelias
„Assassin‘s Creed: Brotherhood“ yra sulaukęs ne vienos kritikų pastabos, kad jis per lengvas. Kažkam kliūva visada efektyvus arbaletas, kažkam galimybė naudoti samdinius. Greta žinomų kurtizanių, samdinių ir vagių galinčių nukreipti nereikalingą dėmesį į šalį, čia atsiranda ir nuolat šešėlyje tūnantys Ezio mokiniai. Žaidėjui tereikia įdėti minimalias pastangas, kad jo žinioje atsidurtų būrys mokinių. Juos galima tobulinti, tam reikalui kas dvidešimt minučių, paaukojant minutę kitą. Rezultatas? Vienas mygtuko paspaudimas ir mirtinas strėlių spiečius pakloja visus ekrane matomus sargybinius. Be aliarmo, be pavojaus signalo. Tiksliai, tyliai ir efektyviai. Per lengva? Taip. Bet kokią teisę aš turiu tam priešintis, jei Petras nori dirbti būtent taip? Tai jo reikalas. Aš savo žinioje turiu žudikų armiją kurios nenaudoju. Nes tai ne mano stilius. Man patinka atvira kova, ypač dabar kai aš galiu naudotis tokia galybe ginklų. Tiek iš savo arsenalo, tiek tai ką atėmiau iš priešo ar šlavėjo. Per nepilnas 5 sekundes šluotražiu mirtinai užbaladoti šešis prie turgaus prekeivio pristojusius šmikius? O taip! Tai kur kas panašiau į mano stilių. Taip pat aš dievinu svaidomus peilius ir juos renkuosi vietoj arbaleto. Arba pistoletą, nes jis skleidžia nepaprastai grėsmingą šūvio garsą. Savaitgaliais aš mėgstu nuodus ir jų sukeltą marionečių šou. Porinėmis dienomis aš mėgstu prieiti nepastebėtas ir sėti paniką priešams ant galvų mėtydamas jų draugų lavonus. Neporinėmis aš dievinu galingas muštynes, kai pusę miesto garnizono paskui save atsitempiu į turgaus aikštę ir ten suorganizuoju šiurpią paskutinio samurajaus inscenizaciją. Man patinka stebėti kaip sargyba meta ginklus ir klaupiasi ant kelių melsdama pasigailėjimo, o miesto žmonės sukrėsti ką tik vykusio šou, aikštės grindiniu kurį laiką žengia labai atsargiai.
Man patinka, kad užsimanęs pažaisti kažką panašaus į „Prince of Persia“ aš galiu leistis į Romulo vaikų lobių paieškas, nes žinau, kad ten manęs laukia 5-15 minučių trukmės požemis kur bus svarbūs tik „platforming“ įgūdžiai. Man patinka, kad gavęs užsakymą aš beveik visada galiu rinktis ginklą arba logiką.

screen6_large

Čia tas epizodas iš kurio juokiausi Kelne. Pusiau automatinė patranka... Kodėl nieko apie ją tekste? Nes ji buvo taip senai, kad kol nepamačiau šito screenshot buvau ir pamiršęs, kad visiems reikalams Romoje yra ir intro.

Vienintelis trūkumas tas, kad kaip atsvara pasirinkimui egzistuoja ir suvaržymai. Kai kurias misijas privalu įvykdyti labai tiksliai, o kiekvieną klaidą lydi negailestingas užrašas „Desynchronized“. Nepaisant to, kad ši savybė yra labai tampriai susieta su pamatiniu serijos siužetu, kartais kūrėjų pateikti suvaržymai ne juokais erzina.

Teisingas kelias
AC:B man patiko viskuo. Aš esu linkęs visiškai ignoruoti faktą, kad valdymas vis dar pašlijęs, o įvedus naujas savybes žaidėjui pradeda trūkti mygtukų. Kontekstinis valdymas čia jau pasiekia tą ribą, kai jis užuot buvęs palengvinimu, tampa našta. Kažkas apkaltino žaidimą, kad jame neliko jojimo galopu, bet jis yra. Tiesiog tas pats mygtukas jojant atlieka vis kitą funkciją priklausomai nuo to, kokie kiti mygtukai jau paspausti. Rezultatas toks, kad norėdamas apžiūrėti vietovę per dažnai išsikvieti arklį, o norėdamas apieškoti nukautą priešą užsimeti jį ant pečių. Ezio tiesiog per dažnai daro tai, ko aš nenoriu, bet manęs tai nejaudina. Jis Romėnas, todėl jo kaprizus kažkiek galima pateisinti.

screen8_large

Leonardo Da Vinči atradimai tokie pat sick kaip ir aukščiau esanti patranka. Išradimų naikinimo mini žaidimai yra kažka tarpinio tarp erzinančio užsiėmimo ir nesąmonės, bet... Žaidėjas tai priima. Nes tokia nesąmonė įdėta į „Call of Duty“ sudarytų mažne penktadalį žaidimo, o čia... O čia tai tėra reklaminė pertraukėlė. Gali žiūrėti, gali praleisti.

Ir net jei paaiškės, kad dėl naujovių trūkumo mesti kaltinimai yra tiesa, aš net ir nematęs antros dalies esu pasiruošęs draskytis maikę ant krūtinės įrodinėdamas, kad iš esmės serija yra teisingame kelyje. Su visomis galvosūkių sekomis, šachmatais ir slaptomis vietelėmis. Su dešimtimis kautynių animacijų, kai visi kiti kūrėjai įsitikinę, kad ir 5 yra daug. Su visa savo griūnančia ir žydinčia Roma, kurioje smagu leisti laiką šiaip sau. Net ir nieko nedarant. Su gyvu miestu, kuriame žmonės iš tikrųjų bando gyventi savo gyvenimus. Po paraliais. Tai milžiniškas žaidimas. Ir jame dar yra tinklo režimas, kurio aš nebandęs. Ir kurio čia nė nereikėjo.  Nes „Assassin‘s Creed: Brotherhood“ yra „Single Player at it‘s best“. Ir taškas.

screen9_large

A sneak peak of multiplayer awesomnes to come... Not! Tikrai nežinau ar bandysiu, bet pabandyti greičiausiai verta vien dėl kostiumų!

 

Komentarai

26 komentarai/-as/-ų
  1. karlotikas 2010/11/29 Atsakyti
  2. ZZ1 2010/11/29 Atsakyti
  3. asd 2010/11/29 Atsakyti
  4. ZZ1 2010/11/29 Atsakyti
  5. Artojas 2010/11/29 Atsakyti
  6. Originalas 2010/11/30 Atsakyti
  7. Artojas 2010/11/30 Atsakyti
  8. Patarėjas 2010/11/30 Atsakyti
  9. Originalas 2010/11/30 Atsakyti
  10. Artojas 2010/11/30 Atsakyti
  11. ZZ1 2010/11/30 Atsakyti
  12. Originalas 2010/11/30 Atsakyti
  13. Originalas 2010/11/30 Atsakyti
  14. ZZ1 2010/11/30 Atsakyti
  15. Toxis 2010/12/01 Atsakyti
  16. Tadz 2010/12/01 Atsakyti
  17. Originalas 2010/12/01 Atsakyti
  18. Artojas 2010/12/01 Atsakyti
  19. Originalas 2010/12/01 Atsakyti
  20. Artojas 2010/12/01 Atsakyti
  21. Originalas 2010/12/01 Atsakyti
  22. Artojas 2010/12/01 Atsakyti
  23. ZZ1 2010/12/01 Atsakyti
  24. Originalas 2010/12/01 Atsakyti
  25. Originalas 2010/12/12 Atsakyti
  26. Mr. G 2011/02/24 Atsakyti

Komentuoti: Toxis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *