Army of Tiu Tiu | Army of Two: The 40th Day

Būna taip, kad lauki, lauki antros žaidimo dalies, sulauki, pažiūri ir pagalvoji, kad geriau jau kūrėjai nebūtų nieko keitę. „Army of Two: The 40th Day“ priklauso tai naujai žaidimų kategorijai, kur kažką keisti būtina. Ne, nekeisti. Patobulinti tai kas buvo ir sukurti kažką naujo. Būtinai! Mano galva tai natūralu, juk pirmoji dalis buvo sukurta kaip tik užverdant „co-op“ manijai. Tokiu būdu žaidimas puikiai atitiko „Perfect timing“ kriterijų, bet sviedinys du sykius į tą pačią duobę nekrenta. Ar krenta?

Šiandien „co-op“ galimybes galima rasti daugumoje žaidimų, pats faktas savaime nieko nebestebina ir per daug nedžiugina. Vadinasi, norint prasukti kokį reikaliuką orientuotą į „co-op“, reikia pateikti kažką naujo, kažką įspūdingo, kažką šia linkme subalansuoto. Patarėjas kada nors parašys apie tai kaip šį klausimą gvildeno „Valve“ darydami „Left4Dead 2“, o aš papasakosiu apie „EA Games“ ir jų klaidingus prioritetus.

Visų pirma turim sutarti dėl vieno dalyko. „Army of Two“ buvo gan vidutiniškas žaidimas, bet turint draugą ir antrą kopiją jis tapo savotišku, geriausios „Gears of War“ sudedamosios dalies išplėtimu. Žiūrint į tų dienų standartus aiškiai jautėsi kūrėjų interesas išvystyti „co-op“ žaidimo eigą pasiūlant kosmetinius patobulinimus. Ir tai veikė. Antra dalis, iš pirmo žvilgsnio yra dar geresnė, bet šiaip tai ne. Dalis pakeistų sprendimų išties į naudą, o kita dalis naujovių visiškai nereikalingos. Kai kurie nauji sprendimai džiugina, bet yra ir tokių kurie varo nuobodulį. Dėliojant pliusiukus ir minusiukus finale vistiek sueisi į nulį.

01

Viena iš kosmetinių naujovių, — platesnės gyvo skydo panaudojimo galimybės.

Taip išeina, kad „Army of Two: The 40th Day“ yra ne prastesnis už pirmtaką? Aha. Būtent taip ir išeina. Nors kiekvienas su savais privalumais ir trūkumais, žvelgiant giliau jie yra identiški. Tik šiandien jau laikai nebe tie. Taip gimsta absurdiška situacija, kai tokį patį, ar net šiek tiek geresnį produktą vertini daug prasčiau.

Esmė
Žaidimo esmė nepakito. Istorija pasakoja apie du samdinius kariaujančius dėl pinigų, bet iš tiesų tai dėl savo gyvybės ir teisybės. Pirmoje dalyje juos išdurti bandė darbdavys, tad dabar jie įkūrė savo kompaniją ir dirba atsargiau. Tai nepadėjo. Apsiėmę atlikti gan paprastą darbelį Šanhajuje, herojai patenka į milžiniško terorizmo akto verpetą, ir iki paskutinės minutės kaunasi už išlikimą. Žaidimo istorija intriguojanti, bet pateikta ne ypač sklandžiai. Tiesą sakant perėjau žaidimą 2 su puse karto ir dorai visos esmės vis tiek nepagavau. Faktas tas, kad siužetas yra įkvėptas „žmoniškosios utopijos“ klausimus lietusių pop-kultūros kūrinių. Labai norint galima įžvelgti psichologinių paralelių su tokiais filmais kaip „Watchmen“ ar „Sin City“. Taip pat faktas ir tai, kad rašytojams pritrūko drąsos ir/arba gabumų, kad šią problemą normaliai pateikti. Grubiai šnekant, siužeto gylis čia priklauso nuo žaidėjo vaizduotės, visai kaip kokiais aštuoniasdešimtaisiais.

02

Vis dar geldelėje paslėpti perlai. Žaidimo herojai. Šioje dalyje ypač charizmatiški ir neramūs. Jei būčiau „EA“ konsultantas IP vystymo klausimams mano patarimas būtų paprastas. Nemokam daryti Co-Op? Nu ir velniop! Imam Salem'ą, Rios'ą ir gaminam solidų produktą vienam žaidėjui. Jei viskas gerai, Co—Op parduosim kaip DLC.

Vienas žaidėjas „Army of Two: The 40th Day“ gali įveikti per ilgą vakarą. 4-8 valandos ir žaidimas baigtas. Žaidžiant poroje trukmė gali trumpėti ar ilgėti, bet šiuo atveju tai neturi reikšmės. Nėra jokių priežasčių dėl kurių vienas žaidėjas norėtų pereiti AOT: The 40th Day du kartus, o štai žaidžiant poroje tai galima daryti daugybę sykių, nes smagu. Juk žaisdamas gali socializuotis.

Pakeitimai
Tiesa norint išplėsti žaidimo laiką yra integruota ir naujoji „moral decisions“ sistema. Kartas nuo karto herojams metamas iššūkis, kurio metu jie turi nuspręsti kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje (Jei tikėsime Salarianais, ši savybė iš žaidimų neišnyks dar 173 metus) . Dažniausiai situacija liepia priimti tam tikrą moralinį sprendimą ir iš kart parodo jo pasekmes. Šiaip šios mini scenos ir sprendimai pačiam žaidimui suteikia kur kas daugiau šarmo nei pats siužetas. Sakoma, kad šie sprendimai įtakoja siužeto eigą, bet tai ne visai tiesa, priklausomai nuo pasirinkimų tiesiog parodomi skirtingi uždaromieji filmukai. Mano atvejis beje buvo labai, labai nuobodus.

Moraliniai sprendimai tikrai šiek tiek praplečia ir pagyvina žaidimo eigą, tačiau jie neatsveria kito sprendimo sukeltų trūkumų. Griežtai apibrėžta lokacija, — Šanhajus. Nepaisant to, kad žaidimas trumpas, jis vis tiek spėja atsibosti greičiau nei baigiasi. Priežastis paprasta, vargina aplinkos. Pusė lygių, o taip pat perėjimai tarp jų vyksta tiesiog Šanhajaus gatvėse, aplink griūna namai, aidi sprogimai ir t.t. Nuobodu. Ypač turint galvoje, kad namai sprogdinami žaidime varomam „Unreal“ variklio. Pastatai skyla neišraiškingais gabalais ir daugumai scenų trūksta didingumo, ar tragiškumo. Juk akivaizdu, kad daugelis žaidimo scenų sukurtos ir perteiktos taip, kad primintu tragiškus 9/11 vaizdus. Kalbu ne tik apie liepsnojančius dangoraižius, bet dulkių audras, žmonių paniką ir panašiai. Kūrėjams pavyko perteikti tik tiek emocijos, kad suprastum ką jie ketino padaryti ir ne daugiau. Gaila. Nors viena scena, su į pastatą įmontuojamu šarvuočiu, atrodė pakankamai įspūdingai. Ją vienintelę ir prisimenu.

03

Įkaitų ėmimo ir pasidavimo situacijos irgi smagus sprendimas, gaila, kad pasiduoti gali tik tada, kai to nori kūrėjai.

Aišku galima prieštarauti mano kaltinimams dėl aplinkų monotonijos, primenant, kad yra lygiai ligoninėje, ambasadoje, zoologijos sode (šitas tikrai neblogas!). Tas tiesa, bet kita vertus reikia labai įtempti smegenis, kad prisimintum kitą šaudyklę, kurioje visų šių lygių nebuvo! Kai jau stringi mieste, tai neišvengiamai aplankai jo ligoninę, morgą, prekybos centrą, o nuo šiol dar ir zoologijos sodą, už kurį „AOT: The 40th Day“ gauna pliusiuką.
Pirmą dalį daug kas peikė už „vairavimo“ sekas (žaidžiant co-op vienas vairuoja, kitas šaudo). Na jos tikrai nebuvo tobulos, bet kai jų neliko, kažkaip imi jų ilgėtis. Vėlgi dėl paprastos priežasties. Veiksmo ir žaidimo eigos skaidymas žudo monotoniją. Čia to nėra, todėl ir turim fenomenalų kelių valandų trukmės nuotykį, kuris atsibosta greičiau nei baigiasi.

Kosmetika
Yra ir gausybė neblogų, kosmetinių sprendimų. Ekrane matoma GPS navigacija leidžianti sužymėti taikinius. Vienam žaidėjui žymint taikinius, jie tampa aiškiai matomi ir kito žaidėjo ekrane, tad tai atveria tam tikrų taktinių galimybių, ypač lygiuose su agresyvia kryžmine ugnimi. Bėda ta, kad tokių vietų ryškiai per mažai. Yra epizodas, kur vienas iš žaidėjų turi atlikti snaiperio šūvį kiaurai tvorą, taikydamas į per GPS pažymėtą taikinį. Tokių vietų turėtų būti ženkliai daugiau.
Patobulinta bėgimo link priedangos mechanika. Dabar ji lipnesnė ir vikresnė, judėjimas tarp priedangų sklandus ir patogus. Bet tai ne naujiena, per metus prabėgusius nuo pirmos dalies, ne vienas žaidimas savaip tobulino šią sistemą ir daugumai jų neblogai sekėsi. Patobulintas ir kompaniono dirbtinis intelektas, jei vis tik kažkas norėtų žaisti solo. Jis tapo atsargesnis, agresyvesnis ir vikresnis. Tiesa kirtinėse situacijose jis vistiek elgiasi sumautai. Kartais šoka į akivaizdžią mirtį mėgindamas padėti žaidėjui, o kartais stovi nosimi įsirėmęs į sieną ir ignoruoja mirštančio draugo aimanas. Vėliau pastebėjau, kad DI gan neblogai paiso duotų nurodymų, tačiau tik iki tam tikros ribos. Kautynių metu jis greitai persiorientuoja ir paisydamas nurodymu gali akimirksniu nusimesti ar sukaupti „aggro“. Kita vertus, jo atmintis pernelyg trumpa ir jis kas kažkiek laiko nusimeta duotus nurodymus, tad kažkokių pasalų surengti tikrai nepavyks.

04

Trūksta vietovių verčiančių ieškoti taktinių sprendimų. Trūksta sudėtingų situacijų skatinančių komandinį darbą. 90 procentų žaidimo tai tupėjimas už priedangos ir aggro dalybos. Šiandien tai jau ne „Co–op“.

Yra ir kosmetinių trūkumų. Ilgi krovimo langai, nepertraukiami vaizdo intarpai (kurie žaidžiant n-tąįį kartą smarkiai užknisa), pagal garsiausių kovinių filmų klišes sukalti priešų modeliai, įgarsinimo problemos… Heh… Prastai sureguliuoti garso šaltiniai tik pusė bėdos… Šanchajuje galima ieškoti paslėptų Maneki–Neko katinų, tad kartas nuo karto tenka stabtelt ir gerai apsidairyti. Negadinsi juk nuotaikos su savo paieškomis co-op partneriui, tad paieškas patogiausia atlikti žaidžiant solo. Tokiu atveju DI valdomas personažas yra pasiryžęs įvaryti į neviltį spamindamas „Come here partner“ tipo žinutes. Negi taip sunku subalansuoti tokius niuansus?

Galėjo eiti toli, bet neėjo
Žodžiu… Neverta čia plėstis. „Army of Two: The 40th Day“ yra vidutiniškas žaidimas ir tiek. Išimtis galioja tik tuo atveju, jei gauni du už vieno kainą ir kitame laido gale turį partnerį su kuriuo smagu leisti laiką. Visais kitais atvejais „it‘s a waste“. Taip ten yra papildomi tinklo režimai, bet juose nebelieka jokio co–op šarmo, o šiaip on–line šaudyklių turim nors vežimais vežk. Ir dauguma jų geresnės nei AOT. Truputį gaila neišeikvoto potencialo, nes gero žaidimo užuomazgų jame rasti nesunku. Yra neblogo siužeto užuomazga. Yra pora trikdančių momentų kurie tikrai nustebina, nors realiai juose lyg ir nėra nieko šokiruojančio ar nenatūralaus.

05

Back to Back! Ne. Nepadės :(

 

Žaidimo pateikime juntamas savotiškas stilius ir šiandienai į madą ateinantys tamsūs sielos atspalviai. Yra neblogai veikiantis ginklų tobulinimo mechanizmas ir t.t. Yra galingi herojai. Bet nėra paties žaidimo. Vertink iš kurios nori pusės, o vis tiek lenda palaidi galai.

Gaila. Spėju, kad jei taip, tai trečios dalies galim ir nesulaukt.

Komentarai

14 komentarai/-as/-ų
  1. Rimvydas 2010/02/24 Atsakyti
  2. Artojas 2010/02/24 Atsakyti
  3. Nowitzkis 2010/02/24 Atsakyti
  4. Rimvydas 2010/02/24 Atsakyti
  5. ZeaLot 2010/02/24 Atsakyti
  6. Zmej 2010/02/25 Atsakyti
  7. Agnyz 2010/02/25 Atsakyti
  8. Rimvydas 2010/03/01 Atsakyti
  9. Artojas 2010/03/01 Atsakyti
  10. Rimvydas 2010/03/01 Atsakyti
  11. Rimvydas 2010/03/01 Atsakyti
  12. ZZ1 2010/03/01 Atsakyti
  13. Rimvydas 2010/03/10 Atsakyti
  14. ZZ1 2010/03/18 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *