Ar Lietuvoje lemta būti „Draugiškam internetui“?

Atsakymo į šį klausimą aš ieškojau ir šiandien. Pati tema įdomi man seniai, ir tai turbūt nekeista, juk kasdienis darbas su Games.lt įpareigoja, bet šiandien — ypatinga diena. Šiandien Europa mini saugaus interneto dieną, o LR Seime ta proga vyko „Draugiško interneto“ iniciatyvai skirtas renginys. Turėjau garbės sudalyvauti ir… susierzinti. Aš visada susierzinu, kai mane ima draskyti pernelyg jau priešingi jausmai.

Mintis norisi dėstyti kuo aiškiau, kad šis rašinys netaptų negatyvu šiukšlyne. Norisi pateikti konstruktyvius apmąstymus, todėl blaškaus ir nežinau, nuo ko pradėti. Gal čia labiausiai tiktų šūkis, matytas viename iš „Left 4 Dead“ įkrovimo langų: „curing the infection — one bullet at a time“. Išvertus į lietuvių kalbą jis skambėtų taip: „gydome infekciją— vienu metu viena kulka“. Žaidime apie zombių naikinimą ši frazė įgauna labai aiškų kontekstą, bet žiūrint plačiau ši frazė tinka visų daugialypių problemų sprendimui. Kokios gi yra saugumo internete problemos? Dalį jų galima buvo išgirsti šiandien Lietuvos žiūrovams pristatytame filme apie interneto baubus — „Tinklas“. Dar daugiau pavojų buvo išvardinta renginio Seime metu. Priklausomybė, privatumas, fišingas (phishing), kibernetinis užgauliojimas, nepageidautinas turinys, pedofilija (šiandien be jos paminėjimo mes nė krust) ir t.t. Nepageidaujamo turinio sąvoką dar galime skirstyti į gausybę jo apraiškų, pradedant nepageidaujamo turinio portalais (žiaurumai, erotika, nepadori kalba), baigiant pačių vartotojų generuojamu turiniu, kuris iš esmės net elementarų naujienų portalą gali paversti žalinga vaiko psichikai vieta. Problemų daug. Ir joms visoms niekada ir niekas neras universalaus sprendimo. Todėl ir diskusijas apie viską vienu metu aš laikau niekinėmis. Tai diskusijos apie nieką. Tai diskusijos sukeliančios aibe vidinių prieštaravimų. O šiandien Seime šios diskusijos nebuvo suderinamos su auditorija. Netinkami žmonės kalbėjo netinkamiems žmonėms apie netinkamus dalykus. Kodėl susidarė toks įspūdis?

Priežasčių daug. Visų pirma į Seimą buvo sukviesti moksleiviai. Manyčiau, kokių 4-11 klasių, tad amžiaus rėžis — gana didelis. Visi susirinko salėje ir klausėsi sveikinamųjų žodžių, kuriuos skaitė Seimo nariai, visuomeninių organizacijų ir „one.lt“ atstovai. Dabar po ranka neturiu jokios programėlės, o ir renginio metu kalbėtojai keitėsi, tad pavardžių neminėsiu, nenorėdamas klaidinti, o tam, ką rašau, jos ir neturi labai didelės reikšmės. Internetą visi vaizduoja kaip lobyną, tačiau tuo pat metu mini kažkokius mistinius jame tūnančius pavojus. Kiekvienas savaip, bet visi kalbėjo gan neapibrėžtai. Mano galvoje sugulė gan aiškus kontekstas. Internetas — tai didi ir turtinga vieta, tačiau tik tiems, kas moka juo naudotis, kas moka vartoti informaciją, kas elgiasi atsakingai… Šiame fone taip pat pažerta priekaištų šeimai, kuri skiria per mažai dėmesio vaikams, tačiau tuoj pat ir pasiteisinta: „na bet supraskit ir mus, daug ką jūs mokate geriau nei mes“. Štai čia man ir dzingtelėjo pirma neigiama emocija.

Aš dirbu su „Games.lt“, rašau blog’ą, seku socialinius tinklus ir visur turiu kontaktų su vaikais ir paaugliais. Aš nesu nei interneto guru, nei baisus jo žinovas, bet kasdienis kontaktas su auditorija man leidžia susidaryti gan aiškų paveikslą. Nenoriu nieko įžeisti, bet drąsiai teigiu, kad „vaikai nė velnio neišmano apie internetą“. Visomis prasmėmis. Todėl visiškai sutinku, kad saugaus interneto iniciatyva yra reikalinga. Mano manymu, ji reikalinga kaip ugdymo priemonė, mokanti jaunuosius interneto vartotojus atsakomybės ir šviečianti jų tėvus apie galimas grėsmes. Tiesa, mano apibrėžimas per daug nenutolsta nuo oficialios „draugiško interneto“ vizijos, bet tik popieriuje. Realybėje, tos pačios prakalbos metu, dauguma kalbėjusių nepageidaujamo turinio sukūrimo ir vartojimo problemą diplomatiškai kabino ant vaikų ir paties interneto pečių. Man patiko kai Č. Juršėnas pabrėžė, kad suaugę privalo būti ideologiniais autoritetais jauniesiems interneto vartotojams. Man patiko, kai šiam pastebėjimui paantrino dar pora kalbėjusių. Ir man visiškai nepatiko, kai buvo nusipurtoma šių žodžių motyvuojant banaliais pasiteisinimais. Vaikai taip greitai suvaldo internetą, jiems viskas ten gaunasi intuityviai, jie žino tiek daug, daug daugiau nei mes, mes jų niekada neprisivysime, mes — kita karta, mes daug ko nesuprantam, esam bejėgiai… Ar tikrai? Turiu galvoje vyresnę kartą. Juk ši niekam neimli, negabi ir lėta karta per paskutinius 20 metų puikiai įvaldė mobiliuosius telefonus, programuojamas skalbimo mašinas, GPS navigaciją, e–paštą, skype ir e–banką. Kaip čia gaunasi, kad jie neįvaldo kažko, ką internete įvaldė vaikai? Aš atsakymą galėčiau nuspėti. Jie nenori. Ir tai savaime šokiruoja. Juk nei vienas rūpestingas tėvas neišleis savo vaiko į neaiškią vietą neaiškiam laikui su neaiškiais draugais. Taip yra realybėje. O internete? Prašom! Retas kuris tėvas pasidomi, kur ir ką naršo jo vaikas. Dar retesnis kalbasi apie tai ar pats dalyvauja, sprendžiant taktinius 6c klasei iškilusius uždavinius Travian’e. Nes tai — neįdomu ir nuobodu. Būkime atviri sau: daugeliu atveju knyga, televizorius, kompiuteris, žaidimai ar internetas vaiko gyvenime atsiranda tam, kad tėvai galėtų skirti daugiau laiko sau ar namų ūkio reikmėms. Tai normalu. Nenormalu yra kas 20 metų rasti vis kitą priežastį ant kažko sukarti visus šunis dėl prarasto „psichologinio ir emocinio“ ryšio. Nenormalu yra teisintis, kad vaikai yra gabesni už tave. Nes taip nėra. Vaikai negimė mokėdami darkyti klasiokų nuotraukų paint’u, jie negimė mokėdami susirasti „erochat“ svetainę, jie negimė mokėdami koliotis internete. Jų to nemokė tėvai, ir dažnu atveju jų to nemoko draugai. Jų žinios paviršutiniškos, tokios, kokių reikia norimam tikslui pasiekti. Labai dažnu atveju tos žinios yra „išgooglintos“ ir būtent todėl labai paviršutiniškos. Dabar esminis klausimas. Kas trukdo „googlinti“ tėvams?

Pastebėjimas iš realaus gyvenimo. Esu gavęs šimtus, o gal jau tūkstančius vaikų skundų, kad varžau jų saviraišką, žodžio laisvę ir teisę reikšti savo nuomonę. Jiems nepatinka, kad trinu keiksmažodžius, užgaulius komentarus, dalinu įspėjimus ir ban’us. Nepaisant to, užgaulaus, nepriimtino ir necenzūrinio turinio portale tebėra daugiau nei turėtų būti ar man norėtųsi. Spėkite, kiek savo ilgametėje praktikoje esu gavęs pasipiktinusių tėvų laiškų? Taip, teisingai… Nulį. Visai gali būti, kad pirmųjų laiškų sulauksiu būtent po šio įrašo.

Aišku, visada lieka dar vienas momentas. „Aš negaliu apsaugoti vaiko nuo žalingo turinio, nes jis vis tiek pergudraus visas apsaugas“. Tai — absoliuti tiesa. Ir nuo to niekada nebuvo apsaugotas nė vienas tėvas. Ta pati problema egzistavo ir tada, kai nebuvo interneto. Tuo įsitikinti visiškai paprasta. Jei gyvenime susiklostė tokios aplinkybės, kad norėdami žinoti, ką veikia jų atžala, tėvai privalo taikyti keletą sudėtingų apsaugos ir stebėjimo priemonių, ar galime dėl to kaltinti internetą? Jei tėvas, uždavęs normalų ir atvirą klausimą vaikui, nesitiki gauti tiesaus ir teisingo atsakymo, ar dėl to kaltas internetas? Juk esant abipusiam pasitikėjimui, užtektų tik paklausti: „kur buvai? ką naršei?“. Deja, bet diskusijos šia tema iš esmės minėjime nevyko.

Tėvų, vaikų ir visuomenės pareigos internete ir kasdieniame gyvenime nebuvo nagrinėjamos. Kartas nuo karto viename ar kitame kontekste šie dalykai sušmėžuodavo ir tuoj pat nuskęsdavo bendrame, sunkiai suvokiamos ir prastai paruoštos informacijos sraute. Aš tik pridursiu, kad nors aukščiau kalbėjau apie tėvus, nemanau, kad jie vieni neša atsakomybę už vaiko ugdymą. Visuomenė surėdyta taip, kad daugelį atsakomybių mes dalinamės. Ugdymą taip pat. Todėl atsakomybę už tai, kas vyksta internete, ir ko ten išmoksta mūsų vaikai, tam tikra prasme irgi dalinamės visi. Kita vertus, ko mes tikimės iš interneto, jei iškilmingo renginio metu Seime kelios mokinių klasės yra sunkiai suvaldomos? Kažkas rado, kaip naudotis kėdėje esančiu mikrofonu. Šiandien vaikučiai juo tik šiaip žaidė: kėlė triukšmą ir laidė paprastas, neužgaulias vaikiškas frazes. Nors nieko blogo neįvyko, bet iš esmės toks elgesys yra netoleruotinas ir nepagarbus renginio organizatorių ir svečių atžvilgiu. Na ir kas? Nei salės darbuotojai, nei organizatoriai, nei aš vaikų nesudrausminome. Aš galiu pasiteisinti tuo, kad piktdžiugiškai stebėjau, kuo visa tai baigsis. Žinoma, geresniu manęs tai nepadaro, bet iš esmės juk viskas taip vyksta ir internete. Galiu kirsti lažybų, kad jei tie konkretūs vaikučiai Seime lankytųsi kasdien ir jame apsiprastų, jau po savaitės per garsiakalbius sklindantis turinys būtų nevaldomas ir žalingas jį girdinčių žmonių vystymuisi. Taip vienas iš saugumo ir draugiškumo internete aspektų priartėja prie globalios problemos — vaikų teisių deklaravimas, nepabrėžiant jo atsakomybės, pagarbos ir supratimo išnykimas bei visuomenės abejingumas. Tai tikros, opios ir spręstinos problemos. Tiek gyvenime, tiek internete. Šias problemas galima ir reikia spręsti kompleksiškai, bet tai tikrai nebuvo šios dienos renginio tikslas. Nors auditorija tam buvo ideali. Gausybė vaikučių iš visos Lietuvos, kurie šiandien gautas žinias ryt galėtų perteikti savo bendraminčiams. Ypač jei šias problemas, santūrioje Seimo atmosferoje gvildentų „madingi“, rišliai ir vaikams suprantama kalba kalbantys pranešėjai.

Renginiui įpusėjus galutinai supratau, kad šios temos nebus gvildenamos. Apie tai sufleravo ir lengvas diskusijos nukrypimas privatumo ir anonimiškumo link. Mane vėl drasko abejonės. Dirbdamas, būdamas ir žaisdamas internete aš matau, kad virtualios asmenybės susiformavimas tiesiogiai įtakoja tos asmenybės kuriamo turinio kokybę. Tikrai nėra būtina visur pasirašinėti vardu ir pavarde, ne mažesnę galią turi ir pastovus slapyvardis. Kai jaunas žmogus tampa „žinomas“ bendruomenėje, jis pradeda galvoti, ką daro. Ne visada, bet gan dažnai. Tai padeda formuoti geresnį bendruomenės ir viso interneto veidą. Turiu gausybę tai įrodančių pavyzdžių iš „Games.lt“. „Facebook’as“ pats savaime yra labai geras pavyzdys šiam teiginiui, tad čia nesiplėsiu.

Kita vertus per didelis privačių detalių atskleidimas išties gali atnešti daug žalos, jei jis pateks į „negeras“ rankas. Būtent tą akimirką aš supratau, kad renginio tikslas greičiausiai buvo „apsaugoti vaikus nuo pavojingų išorės reiškinių“. Turiu galvoje interneto įtaką, kuri iš dalies vyksta nepriklausomai nuo to, ką naršo vaikas. Tai gera tema. Šia tema irgi būtina kalbėti. Man rodos, jog visais laikais ta tema ir buvo kalbama. Nekalbėti su nepažįstamais, neatidaryti durų nepaskambinus mamai (net jei tai — policija),  neiti su nepažįstamais dėdėm žiūrėti filmukų, vienam neklajoti po Dainų slėnį… Aš tai girdėjau vaikystėj. Šiandien prie šių įspėjimų reikia pridurti, kad tas pats galioja internete, kur niekam niekada negalima atskleisti tavo ar tavo mamos slaptažodžių ir t.t. Tačiau ir šiam pokalbiui surinkti pranešėjai skyrė tik paviršutinišką dėmesį ir net pripažino, kad vaikai fišingą išmano geriau. Nepaisant to, kad vieno iš pranešimo (ar filmo „Tinklas“) metu vaikai buvo raginami apie visus neaiškius tipus pranešti tėvams, renginio pabaigoje išsivystė toks dialogas tarp mažo vaikučio ir „One.lt“ rinkodaros direktorės (atgaminu iš atminties):

Vaikutis: O galiu papasakoti vieną atvejį iš Onės? Man buvo, kad prisijungiau, ir prie manęs pristojo kažkoks neaiškus ir sako gal nori V+V? Ir jis ten dar kažką kalbėjo ir tokias nesąmones siūlė.

Onė.lt: Labai geras klausimas! Ir ką tu darei?

Vaikutis: Nu nežinau, jis nesąmones kalba, tai aš jį užblokavau…

Onė.lt: Ir labai teisingai padarei! Ir visi vaikučiai taip darykit. Jei jums kažką siūlo, tiesiog ignoruokit!

Hm… O kur klausimas, ar pranešei apie tai mamai? Kodėl nepranešei? Ar anketoje buvai nurodęs tikrą savo amžių? Ar ten buvo nuotraukų? Jei tai kada nors pasikartos, būtinai papasakok tėveliams, kreipkitės į portalo administraciją, policiją ir t.t. To nebuvo. Kodėl? Gal todėl, kad tas V+V gerbėjas yra mokus klientas, o gal todėl, kad niekam nereikia bereikalingo triukšmo, ypač kai yra blokavimo funkcija. Tęsiant temą tegaliu pridurti, kad vaikai mane nustebino savo spaudimu „One.lt“ portalui. Savaime tai nieko keisto, nes dešimtis pagrįstų ir nepagrįstų priekaištų pats gaunu beveik kas dieną. Keista tai, kad šiuo atveju vaikai kėlė ranką ir drąsiai klausė: „Kaip jūs galite remti šią iniciatyvą, jei pati „One.lt“ su visu turiniu prieštarauja draugiškam internetui“. Atsakymas į šį klausimą, žinoma, visiškai nenustebino. Turinį kuriame ne mes, mes tik suteikiame zilijardus įrankių jums atsirinkti, kas gerai ir kas blogai. Tuo tarpu jūs patys atsakote už tai, koks yra „One.lt“. Nenustebau, nes pats kas dieną tai sakau, mat iš dalies tai yra teisybė. Visa kita — įrankių gausa, naudojamų priemonių griežtumas, prioritetai ir požiūriai. Aš pats „One.lt“ niekada nesinaudojau, todėl paprasčiausiai nežinau, kaip ten yra, kiek šis atsakymas yra teisingas, ir kaip ten paskirstytos atsakomybės. Tačiau „One.lt“ atstovų dalyvavimas šiame renginyje man asmeniškai priminė Didžiojoje Britanijoje vykusį „Change4Life“ maratoną, kur nesveiko maisto gamintojai propagavo sveiką vaikų gyvenimo būdą (sveiką = be mirtį sėjančių kompiuterinių žaidimų).

O dar buvo statistikos. Dorai nesupratau, kam ji buvo rodoma ir kokiu tikslu, bet šiaip sužinojome, kad dauguma vaikų internetą naudoja audio, video, foto medžiagos peržiūrai ir mainams. Pranešėjas leido suprasti, kad tai apima viską: pradedant „YouTube“, baigiant e ar z „mule“. Likusį laiką internete vaikai leidžia skaitydami skelbimus, prekiaudami, žaisdami ir žiūrėdami pornografiją. Jei salėje sėdintys ketvirtokai nežinojo, kiek jų bendraminčių mėgaujasi porno, tai dabar jau žino. Taip pat visi sužinojo, kad erotika įdomi tik iki 11 klasės,  11-oje klasėje jos vietą užima socialiniai tinklai. Kaži kodėl? Savo spėjimus pasilaikysiu sau. Statistiniai duomenys buvo pateikti pačiais įvairiausiais pjūviais, atsižvelgiant į amžių, pažymius ir t.t. Iš esmės nebuvo užsiminta, kad mūsų naršymo įpročiai yra blogi ar net pavojingi. Sakyčiau, net buvo galima justi džiaugsmą dėl to, kad vaikai labai noriai ir daug keičiasi vaizdo ir garso medžiaga, nes turbūt taip jiems lieka mažiau laiko erotikai. Šiaip pati apklausa gera, duomenys įdomūs ir tikrai norėčiau uždėti ant jų savo leteną, bet renginio metu (turint galvoje auditoriją) medžiagos pateikimas buvo tragiškas. Nekalbant jau apie tai, kad visam tam nebuvo jokio aiškaus konteksto.

Dar buvo dainų dainelė, visai mažučių vaikučių šokiai, ir kažkas grojo smuiku. Nesiimu spręsti, ar tai buvo gražu ar ne, bet kad tai buvo ne formatas — tai faktas.

Ir dabar visai šiai rašliavai reikia suteikti kažkokią tai logišką pabaigą. Ne, tai nėra pykčio priepuolis. Aš visiškai nesijaučiu piktas. Aš jaučiuosi nusivylęs. Dėl neišnaudotos progos. Suaugusieji turėjo progą kažką pakeisti ir ištaškė ją vėjais. Priežastys, kodėl taip įvyko, man neįdomios. Renginiui trūko nuoširdumo, koncentracijos, fokuso. Viena problema. Viena kulka. Jei taip jau norėjosi eiti koja kojon su šiandienos media ir gvildenti pedofilijos klausimus, reikėjo tam ir ruoštis. Pakviesti žmonių, kuriuos vaikai pažįsta ir gerbia, pakviesti policiją su uniformomis, padrąsinti ir pamokyti vaikus, kaip jie turėtų reaguoti. Vaikus reikėjo kviesti su tėvais, reikėjo kviesti daugiau pedagogų ir drąsinti visus sykiu kalbėtis, kad įvykus incidentui apie jį nedelsiant būtų kalbama šeimoje. Kas gi kitas jei ne vaikai suteiks naudingos informacijos ir padės kovoti su reiškiniu? Jei problema — vaikų elgesys ar patyčios internete, galima buvo pasitelkti kitas priemones, o kovai su „atšalimu“ ir žalingu įnikimu į internetą dar kitas. Hm… Visais atvejais reikėjo kviesti daug daugiau tėvų. Kaip ten bebūtų, diskusija ar paskaitos Seimo sienose net ir didžiausius nihilistus paveikia įpareigojančiai.

Kita vertus… Galbūt darbiniame kontekste neliktų vietos rėmėjams, kurie įmantriai deklaruoja savo paramą iniciatyvai, bet tuo pat metu nesiryžta imtis griežtų žingsnių savo atsakomybę perleisdami turinio kūrėjams? Tokios mintys mane ir plėšė į skutus. Pusė manęs džiaugėsi, kad kažkas vyksta, kita pusė sielojosi, kad vyksmas lyg ir dėl „akių“. Realūs baubai užmaskuojami, vaizduojant didesnius baubus, vėl eskaluojamos jautrios temos ir sėjama baimė. Kam? Baimė gimdo draudimus, draudimai — nepasitikėjimą, o nepasitikėjimas — melą.

Pajudėjęs namo dar sykį galvoje permečiau visą dieną surijusį renginį. Ką jis man davė? Akivaizdu, kad pasėjo abejonių dėl to, kas mums iš tikrųjų rūpi. Bet man — 29. Aš daug ką supratau, daug ką perskaičiau tarp eilučių. Ką ryt draugams pasakos į rajonų mokyklas grįžę vaikai? Juk draugai jų tikrai klausinės. Kad kažkokie diedai kažką aiškino apie internetą, nors patys nieko nesupranta? Kad visi įtartini interneto diedai — pedofilai? Kad dėl visko kalti tėvai, kurie skiria vaikams vos 7 minutes laiko per parą? Ar kad matė ančiukus ir bičą, kuris metė internetą ir todėl dainuoja? Vieni jų tikrai pasakos, kaip durniavo per mikrofoną. Visi kiti greičiausiai tiesiog atsakys, kad buvo nuobodu, bet gerai, kad nereikėjo į „šūlę“. Girdėjau tarp eilių kuždantis, kad po visko mokytoja dar veš į Akropolį. Jei nuvežė, tai faktas, kad be jo niekas nieko daugiau ir neprisimins. Klausimas tada, kam viso to reikėjo?

Ir jau tikrai paskutinė mintis. Žinot, ką manau? Jei čia niekas nesikeis, ir mes sąmoningai nepradėsim mokytis sąmoningumo, visos interneto problemos išnyks savaime. Maždaug tuo metu, kai mes būsim seni, o mūsų vaikai augins savo vaikus. Internetas jei ir bus, tai jis bus priimtinas toks, koks bus, ir niekas jame nieko blogo nematys. Internetas bus „draugiškas“. Toks pats „draugiškas“, kokia šiandien yra „draugiška“ televizija. Šalia jų bus naujas „psichologinį ir emocinį“ atstumą formuojantis reiškinys. Ir į tą reiškinį, neapleisdami pozicijų kitur, iškeliaus pedofilai. Ir viskas bus taip pat. Gal taip ir geriausia, bet tada kitos „saugaus interneto dienos“ paminėjimo lėšas atiduokit tam, kam jų labiau reikia.

Komentarai

29 komentarai/-as/-ų
  1. Ernestas 2010/02/10 Atsakyti
  2. Ernestas 2010/02/10 Atsakyti
  3. Patarėjas 2010/02/10 Atsakyti
  4. Toxis 2010/02/10 Atsakyti
  5. ZZ1 2010/02/10 Atsakyti
  6. Paulius 2010/02/10 Atsakyti
  7. Xanthus 2010/02/10 Atsakyti
  8. Toxis 2010/02/10 Atsakyti
  9. Originalas 2010/02/10 Atsakyti
  10. ZZ1 2010/02/10 Atsakyti
  11. Originalas 2010/02/10 Atsakyti
  12. Adis 2010/02/10 Atsakyti
  13. Vytas 2010/02/10 Atsakyti
  14. mama 2010/02/10 Atsakyti
  15. sovijus 2010/02/11 Atsakyti
  16. Artojas 2010/02/11 Atsakyti
  17. sovijus 2010/02/11 Atsakyti
  18. Artojas 2010/02/11 Atsakyti
  19. hadrian 2010/02/11 Atsakyti
  20. sovijus 2010/02/11 Atsakyti
  21. Toxis 2010/02/11 Atsakyti
  22. ZZ1 2010/02/11 Atsakyti
  23. Artojas 2010/02/11 Atsakyti
  24. sovijus 2010/02/11 Atsakyti
  25. ZZ1 2010/02/11 Atsakyti
  26. sovijus 2010/02/11 Atsakyti
  27. ZZ1 2010/02/11 Atsakyti
  28. Artojas 2010/02/11 Atsakyti
  29. ZZ1 2010/02/11 Atsakyti

Komentuoti: Ernestas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *