Apžvalga | Tom Clancy‘s Splinter Cell: Blacklist

Nepaisant visos kritikos kurią galėčiau papilti šių metų „Splinter Cell“ žaidimui, esu priverstas konstatuoti — tai geriausias pastarųjų metų serijos žaidimas ir vienas geresnių nišinių žaidimų šiemet.

Bene kontraversiškiausias dalykas žaidime yra šis, pasaulio likimą į savo rankas perimantis stalas.

Žinoma šie teiginiai yra tam tikrame kontekste. Tai jau šeštoji serijos dalis ir Semas jau kurį laiką keliavo nebūtin. Atiduodami duokle kintantiems žaidėjo poreikiams, kūrėjai iš Semo Fišerio ir jį supančių pasaulių atiminėjo kertines dizaino ir žaismo detales. Nors judesių ir įrangos arsenalas plėtėsi, veikėjo laisvę vis labiau ribojo neįmantrūs lygiai, o žaismas buvo grūdamas į universalius rėmus, leidusius žaidėjui savarankiškai rinktis taktiką, be jokių apribojimų.

Taip pamažu sėlinimo žaidimas virto veiksmo žaidimu ir tapo pilka pelyte. Veiksmo žanre jis negebėjo prilygti grandams, o blėstantis sėlinimo elementas vertė žaidėjus ieškoti kažko naujo. Tiesa plačiąja prasme „Blacklist“ šiuo atžvilgiu nėra labai išskirtinis. Siužetinėse žaidimo misijose netrūksta absurdiškų įvykių, dirbtinis intelektas ir laikino išsaugojimo mechanika yra atlaidūs. Žodžiu apart poros į griežtus rėmus įgrūstų sėlinimo sekų kokiam nors Irane ar draudimo žaloti tautiečius Gvantaname, didesnių kliučių kampanijoje nėra.

Tiesa. Maloniai nustebino perfekcionisto režimas atimantis dalį technologinių Semo niekučių ir sugriežtinantis taisykles. Būtent žaisdami šį režimą daugelis supras, kad net ir kampanijos lygių dizainas yra gan įspūdingas. Tiesiniuose lygiuose gausu slaptų praėjimų ir slaptaviečių kurių atradimas gyvybiškai svarbus sėkmei.

1

Šlykščiausias žaidimo bug’as ne grafika ir ne per jaunas Semas. Šlykščiausias bug’as yra to paties mygtuko skyrimas kelioms funkcijoms. Nori pakelti lavoną, išmeti ginklą, čia pat užsirauni ant patrulio, ir esi priverstas „go loud“.

Visu grožiu „Blacklist“ sužiba šalutinėse misijose, kurioms aš sugaišau turbūt tris kartus tiek laiko, kiek jo skyriau kampanijai. Šalutines misijas žaidžiau visiškai ne dėl pinigų, ar veikėjo progresijos. Mane užvaldė senosios mokyklos azartas. Pačios misijos yra suskirstytos į 4 rūšis, viena jų kooperacinės įveikiamos tik duete su draugu, kitas galima žaisti ir solo, tačiau kiekvieną jų įprasmina vieną iš žaismo mechanikų.

Žaisdami pastebėsite, kad visi Semo veiksmai mūšio lauke yra vertinami taškais, kurie priskiriami Vaiduoklio, Panteros ar Kovotojo elgesio modeliui. Vaiduoklio taškai skriami už visus veiksmus kurių nepastebėjo opozicija ir kurie nepalieka kruvino pėdsako. Pantera analogiška vaiduokliui, tiesiog čia leidžiama žudyti tiek artimoje kovoje, tiek naudojant duslintuvus. Kovotojo taškai gaunami už agresyvų ir atvirą puolimą. Kiekvienam šių modelių sukurta aibė ginklų, patobulinimų, įrangos ir šarvų komponentų. Širdis dainuoja stebint kaip giliai smeigia inventoriaus balansas, mat kiekvienam stiliui pritaikyti šarvai greta privalumų, suteikia ir trūkumus, pagrindinis jų vieta įrangai ir papildomoms šovinių dėtuvėms. Galiausiai žaidime sukurta ir sistema leidžianti konfiguruoti ir pervadinti Semo ekipuotę parengiant ją konkretaus stiliaus misijoms.

Tai pravers jei žaisite šalutines misijas, nes šios išsiskiria griežtais reikalavimais žaidėjui. Tarkim Grim suteikiamos užduotys visuomet įkištos į maksimalaus slaptumo rėmus ir reikalauja, kad žaidėjas taptų vaiduokliu. Žinoma, niekas nedraudžia griebtis ir Panteros taktikos, nes misija prakišama tik tada, kai sargyba pamato patį Semą, bet… Lavonų radę sargybiniai nesibodi susimesti į krūvą arba pakeisti jau mintinai išmoktus patruliavimo maršrutus. Tokiu būdu atsiveria erdvė netikėtumams, kurie čia netoleruojami. Nesvarbu ką nuveikėte misijoje, jei jus pamatė sargyba ji baigiasi ir viskas pradedama iš naujo.

Iš „Conviction“ tieisiai į mūsų nelaisvę atkeliaujantis A. Kobinas suteikia Panteros stiliaus misijas. Šių misijų metu mes privalome eliminuoti priešininkus ir visiškai „išvalyti“ 2-3 zonas. Kol Semas dirba nepastebėtas, užduotys atrodo gan paprastos, bet tereikia kartą slystelėti ir priešininkai išsikviečia pastiprinimą. Šviežiai atvykstančių pajėgų sudėtyje kaip taisyklė bus šunų arba dronų, vienas ar keli šarvuoti pėstininkai ir… Na tiesiog visada atrodo, kad pastiprinimą sudaro vienu priešininku per daug.

Šie du misijų tipai turėtų stverti ir nepaleisti kiekvieną teigiantį, kad „Splinter Cell“ mirė kartu su „Chaos Theory“. Ačiū dievui tai netiesa. „Blacklist“ pasiūlo pakankamai taktinio iššūkio ir sėlinimo, pakankamai alternatyvių infiltracijos kelių ir adrenalino, kad galėčiau jį pavadinti visaverčiu serijos nariu.

5

Na gerai… Į miklias rankas patekęs arbaletas iš tikro irgi yra šiokia tokia disbalanso apraiška.

Na ir kas, kad greta to turime visai smagią istoriją, kuri deja pateikiama idiotiško trilerio forma. Na panašiai kaip tai mėgsta daryti Sorkinas. Na žinote, visi viską sužino paskutinę minutę ir nepaisant krizės gylio, komandoje visada atsiras vienas idiotas kuris ras idiotišką problemos sprendimą. Taip pat kiekvienoje tokioje situacijoje bus ir idiotas, kuris nuslėps, kad problema nenukrito iš dangaus ir ją sukėlė paskutinis, šioje pastraipoje dar neminėtas idiotas. Kita vertus konspiracijos, tarpžinybinės insubordinacijos ir korupcijos temos niekada nebuvo svetimos serijai, todėl nepaisant prasto pateikimo, vis tik norisi sužinoti kuo visa tai baigsis.

Aš taip pat pastebėjau ir visa kitą, ką galbūt žaidimjui prikišite jūs. Nevykę lipsync bandymai, pasikeitęs (ar į gerą, ar į blogą — skonio reikalas) Semo balsas, „Assassin‘s Creed“ stiliuje pateiktas lyrinis nukrypimas kurio metu Semas skambina dukrai arba nusimeta
savo kietaširdžio žudiko kiautą ir emociškai tapšnoja per petį komandos nariams. Visa tai yra fui, kaip ir galimybė įsigyti aukščiausios prabos puolamuosius ginklus su duslintuvais ir papildomai juos modifikuoti tiek, kiek reikia, kad Heavy klasės oponentai nebekeltų grėsmės. Tiesa šioje vietoje teks sukaupti ir pakloti milijonus, tad net jei tai yra duoklė „užstrigusiems“, prieš įjungdami „cheat‘ą“ jie vis tiek turės šiek tiek paplūšėti ir galbūt suvokti, kad ne visi žaidimai yra „Call of Duty“.

Žaidimo vertinimas: A

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *