Apžvalga | Grand Theft Auto V

„O kam vertinimo skalėje turėti aukščiausią balą, jei niekuomet jo neduosi?!“ — ištrauka iš visada karštų diskusijų apie žaidimų (ir ne tik) vertinimo sistemas. Tikrai kam? Na taip, kartais tą vieną balo dalį saugai rezervui. It siekiamybę. Lyg kažkam kas galėtų siekti aukščiausio vertinimo lietuviškme portale/žurnale/kanale tai rūpėtų.

Kartais tą balo dalį saugai sau. Nes giliai širdyje žinai — vieną dieną išeis tas žaidimas kuriam norėsi parašyti aukščiausią vertinimą, bet kai toks žaidimas atsiranda suklumpi pats. Per tuos metus kol taupei balą tam vieninteliam, išėjo daugybė puikių žaidimų. Visus juos įvertinai ir taip sukūrei kontekstą. Kontekstą, kuriame tau labai patikusio žaidimo vertinimas atrodo mažų mažiausiai kvailai.

Todėl GTA V taps pirmuoju žaidimu GameON istorijoje, kuriam pabaigoje įrašysiu S. Super vertinimas, super žaidimui, o proga tam palanki. Vertinimą rašau, o apžvalgos ne. Nes niekam jos nereikia.

Aš tikrai negaliu suprasti žmonių kurie jaučiasi taip it jiems reiktų GTA V apžvalgos. Žaidimas sukėlė tokią audrą spaudoj, kad net ir lietuviška žiniasklaida jam skyrė daugiau dėmesio nei 24 milijardus nusitempusiam JAV „uždarymui“. Todėl, kad JAV — paini tema ir ne visi dorai suprato ką reiškia paleisti valstybę nemokamų atostogų. O su GTA viskas aišku — milijardas per tris paras, 7 Gineso rekordai, žaidime galima mušti prostitutes, o nuo rugsėjo 17–osios visi kriminaliniai, finansiniai ir buitiniai nusikaltimai yra kompiuterinių žaidimų sukeltos agresijos išdava. Kas dar kam neaišku?

12

GTA V vertas keleto apžvalgų. Mažiausiai trijų iš kurių viena būtų skirta išskirtinai žaidimo pasaulio aptarimui.

Manau visiems šį bei tą girdėjusiems apie GTA V maga jį išmėginti, jei tik yra tokia galimybė ir jokios apžvalgos to nepakeis. Nebent esate serijos/smurtinių žadimų priešininkai iš principo, tada mėginti jo nenorite, bet to irgi jokiomis apžvalgomis nepakeisi.

Išvada? Čia užsukot, kad paskaitinėti kažką, jums įdomia tema. Aš mielai parašinėsiu.

Kaip vis žinome, GTA V yra per 100 milijonų kainavęs žaidimas apie trejetą gangų kurie gyvenime jaučia silpnybę tam pat, kam ir pramoginė žiniasklaida — svetimiems milijonams. „Rockstar“ (žaidimo kūrėjai, be abejo) labai daug kalbėjo apie trijų herojų varomą siužetą, apie galimybę keisti veikėją ir išgyventi tris istorijas. Yra net šusnys raidelių apie titanišką moralinį pasirengimą šiam žingsniui, apie ketinimus įgyvendinti trijų herojų siužetą seniau (dar „Vice City“ laikais) ir slaptą visuomenės tyrimą, kuris buvo atliktas išsukant Niko Beličių ir jį lydėjusius DLC (vienprocentininkus ir gėjų Tonį). Visa tai labai gražu, dar gražiau, kad kažkas ant visų tų vapesių užsikabino, nes realiai tai visas su trim veikėjais susijęs PR’as yra šlamštas. Na taip egzistuoja techniniai niuansai (projektui reikalingos medžiagos apimtys), bet jie remiasi į finansinius ir laiko išteklius. Pinigų ir laiko „Rockstar“ turėjo, tad trijų veikėjų keliamas iššūkis buvo įveiktas dar iki tol, kol kažkas sugalvojo pavadinti tai iššūkiu. Aš tai pagrįsti galiu 100 ir vienu būdu, net jei argumentų ieškočiau tik tų pačių kūrėjų žaidimuose. „Vice City“ buvo vienas valdomas veikėjas, bet realiai jų buvo mažiausiai trejetas. Nėra taip svarbu, kad mes negalėjome valdyti Lanso Švanso. Faktas, kad jis buvo žaidime, jis buvo ryškus, įsimintinas ir su pilnu paketu jo gyvybei būtinos medžiagos. Niko turėjo pusbrolį ir Briusį. Apskritai ką aš čia vardinu. Veikėjų koloritas, animacijų ir tariamų žodžių gausa yra vizitinė „Rockstar“ kortelė. Šiems žmonėms nesvarbu kelinto lygio antraplanis vaidmuo teko valdininkėliui, kurį mes tuoj, tuoj supjaustysim grandininiu pjūklu. Jei veikėjas patenka į kadrą, jis turi būti tobulas. Taškas. Tai „Rockstar’ų“ (toliau tekste — R*) maldelė ir abejoti tuo gali tik jų žaidimų nežaidęs žmogus. Taip, tai būdinga ne tik GTA.

10

Visi užsivedę.

Todėl aš kategoriškai atsisakau patikėti vieša versija apie tris veikėjus. Žaismui ar siužeto vystymui jie nedavė nieko naujo. Įsivaizduokime, kad Trevoras nėra valdomas. Dabar prisiminkime R* žaidimą kuriame mūsų valdomas veikėjas neturėjo psichinio, sociopato, bet gero draugo, lunatiko. Pavyko? Žinojau, kad nepavyks.

Todėl aš į trijų veikėjų atsiradimą žvelgiu kiek kitaip. Tai tebuvo kruopščiai parengtas planas, aš jam net kodinį pavadinimą sugalvojau PYST. Provokacija, Savisauga, Trejybė. „Y“ į abreviatūrą pateko nes reikėjo balsių, o Trejybė reiškia, kad Dievas myli trejybę ir visi tai žino. Provokacija ir Savisaugą aptarsim plačiau.

Pradėkim nuo Savisaugos. Man asmeniškai patiko visi GTA žaidimai. Būdamas jaunas aš jame jaučiausi senesnis, o dabar kai esu senas, jaučiuosi gerokai jaunesnis. Aš mylėjau visus GTA serijos herojus, išskyrus… nė nepamenu kas toks buvo trečiame. Trečią GTA aš mylėjau, nes kažkuria prasme tai buvo pirmas GTA — nulėmęs tai kuo tapo ši serija. Tačiau žaidėjai manė kitaip ir GTA IV kurį dalis žaidėjų laiko brandžiausia serijos dalimi (ar vis tik tokiu buvo „Vice City“?) iš tikrųjų plojosi purvu į nosį. Jei užmestume akį į forumus kur reiškiasi 18 neturintys plebsai, pamatytume, kad niekas nemylėjo Niko Beličiaus. Aš manau, kad jei Niko Beličius būtų kitoje serijoje, mes apie jį išvis niekada nekalbėtume. Nepaisant to, kad jis buvo tipinis, stereotipinis ir niekuo neprastesnis už kitus serijos veikėjus, žmonės jo nesuprato. Iš dalies dėl jo kilmės, iš dalies nes jo asmeninė dilema buvo per gili. Todėl kurdami penktąją dalį R* apsidraudė ir numetė tris veikėjus. Kiekvienai amžiaus kategorijai ir kiekvienam socialiniam tipui po vieną.

7

Trevoras dar nežino, kad ir čia jam pasakys griežtą NE!

Franklinas Klintonas, kurio vardas yra viena ryškiausių karikatūrų žaidime, iš tiesų yra pats nykiausias personažas sukurtas paaugliams. Juodaodis vaikėzas trinasi su gaujomis ir gyvena fantazijose apie tai, kaip užkals pirmą milijoną, vairuos pažeminimo neišvengusį kadilaką ir pūs su vietiniais hiphopo superstarais. Franklinas nėra durnius ir supranta, kad su gauja to nepasieks, tad jo akys nuolat išpūstos. Nubraukiam visą satyrą, nuvalom gangsterinį grimą ir štai, turime eilinį startuperį, šiuo atveju po pažastim šildantį ne macbook’ą, o 9mm.

Maiklas De Santa (aka Tounley) ex. gangas. Savo milijonus jau užkalė, sumerkė į akcijas, prapylė, bet ore vis dar sukasi pakankamai pinigų, kad kredito sudengimui gauti kreditą. Gyvena prašmatniam dvare, turi žmoną, kuri dulkina viską kas juda ir daro tai iš principo. Moteriškas būdas kovoti su stresu, kurį sukelia psichinis vyras. Maiklas iš ties yra psichiškai nestabilus, jį kamuoja po plėšimų likęs, liūdytojų apsaugos programos užaštrintas PTSD ir puokštė įvairiausių sociopatinių sindromų kuriuos sukelia elementarus suvokimas, kad savo gyvenime jis nekontroliuoja nieko. Žmogus kartą patikėjęs iliuzija, kad visas pasaulis jam po kojomis, dabar neturi nieko. Vėlgi. Jei kastuvėlu šalin nudrėbsime satyrą ir pažvelgsime į nehiperbolizuota Maiklo portretą, kiekvienas 35+ vyras jame turėtų pažinti save („Pasaulio po kojomis“ mąstelis kiekvienam individualus, žinoma). Ne kiekviename žingsnyje, bet paprastai susitapatinimui užtenka 2-3 punktų. Maiklas yra profesionalus, gabus ir nepaprastai kūrybingas plėšikas, kuriam nebegalima plėšti. Tiesa jis skirtingai nei dauguma mūsų, atsisakęs mėgiamo darbo, bent jau gali nedirbti ir nemėgiamo, bet konkrečiai jį tai varo iš proto. Tai suprantama. Kadangi žaidimo eigoje Maiklas vis tik grįžta prie savo pomėgių, jis momentais atsigauna ir tampa Franklino couch’erių. Sakau jums, tai labai subtilus ir modernus žaidimas.

Dar yra Trevoras. Psichinis. Tai mylėk arba nekęsk tipo personažas, nes jam neegizstuoja jokios ribos, o R* greičiausiai turėjo atskirą komandą žmonių, kurie už labai didelius pinigus galvojo ką dar jis galėtų iškrušti. Ne rimtai… Viskas prasidėjo nuo pliušinio meškučio akies, o tada lytinio potraukio klausimas eksalavo tikrai stipriai ir nepaprastai greitai. Spėju dalis žaidėjų to nė nepastebėjo, nes nevaldomas penis yra mažiausia iš visų Trevoro problemų.

14

Srsly, u should ban moar vidya games!

Bet jis ne durnas. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad jis nėra bukaprotis, greičiau jau priešingai. Trevoras — labai įžvalgi ir sumani asmenybė, tiesiog jis atsisako gyventi iliuzijų pasaulyje kurį mes sau susikūrėm. Aš jam jaučiu ypač šiltus jausmus, nes Trevoras yra „užgožtojo aš“ manifestacija, kur sakydamas „aš“, aš žinoma kalbu ne apie save. Kalbu apie mus visus. Apie tas akimirkas, kai gyvenimui slystant iš po kojų banko klerkas pareiškia, kad mes patys kalti dėl rizikingo sprendimo. Kai policija apkaltina įsigijus kažkurį ten golfą, kai visi žino, kad to kažkurio golfo buferiai yra einamiausia „prekė“. Kai namo iškviesti medikai gūžčioja pečiais ir visoms problemoms turi vieną sprendimo būdą — „Važiuojam“. Kai draudimo bendrovės darbuotojas per 15 minučių, 20 kartų pakeičia „force majeure“ sąvoką ir interpretacija. Kai turi paprašyti savo algos. Kai tavo darbo šiaip sau laiku nerecenzavęs dėstytojas paklausia, a ko tu išvis šitoj ašarų pakalnėj mokais? Kai tave asmeniškai liečiančius įstatymus priima bukapročiai. Kai verslo partneriui, kolegai, draugui turi kas mėnesį priminti, kad deadline buvo prieš mėnesį. Kai galiausiai turi viską pasidaryti pats. Va tokiais momentais dauguma mūsų spaudžiam lūpas, šypsomės ir galvojam — kaip aš paimčiau šitą buką snukį į rankas ir kaip tvočiau jį į sieną!

Trevoras taip ir padaro.

Tai ir yra jo problema, — sakysite jūs. Jis atbukęs, ligotas, nepaisantis bendrų žmogiškumo principų ir todėl jam vienodai, kas nutiks jo sutiktiems žmonėms. Jam pakišo kažką nukankint, jis nukankino, ne todėl, kad taip lieptas, todėl, kad jam nusispjaut. Jis bjauroja viską ką paliečia, o ypač svetimus gyvenimus ir nė akimirkai nestabteli ir nesusimąsto ką tai reiškia kitiems. Tai jį paverčia tokiu personažu, koks jis yra. Kažkam bjaurus, kažkam perspaustas ir dirbtinis, nes jame nėra nieko žmogiško. O jei tai hiperbolė. Tokia riebi, išpampusi hiperbolė. Turiu galvoje… Na apverskime viską aukštyn kojomis. Visi mes susimaunam. Visi būnam be nuotaikos, pamirštam daugiau ar mažiau svarbius dalykus. Ar tokiais momentais mes dažnai galvojam apie tai, kaip tai liečia kitų gyvenimus? Ypač jei svetimam žmogui sukelti rūpesčiai, niekaip neliečia mūsų (išskyrus faktą, kad mes juos sukėlėm). Va ir visas Trevoras. Jam nusišvilpt kas bus su kitais, nebent tai gali stuktelti antru galu. Trevoro filosofija nuobodžiai žmogiška, būtent todėl jis toks simpatiškas. Būtent todėl, kiekvienas žaidėjas atvirai ar slapčia mylės kažkurią jo dalį.

9

— Tu blogas, žmogus, Trevorai! Esi Hipsteris!
— Tik dėl to, kad man patiko Terminatorius?

O visi šie vyrukai vienoje kompanijoje ir yra tas R* draudimo polisas. Kiekvienas šių vyrukų yra kažkiek simpatiškas, kažkiek savas. Kiekvienas jų atspindi ir suteikia dalelę to ko norime iš gyvenimo, ir dalelę to ko trokštame iš žaidimo. Franklinas užtikrina dinamišką progresiją, net jei jis nepatinka kaip veikėjas, norisi už jį sirgti. Maiklas yra tai į ką žiūrėdamas žaidėjas, priklausomai nuo amžiaus graužiasi arba užjaučiamai šlykštisi (na jau aš tai toks nebūsiu!), o Trevoras kaip minėjau psichas. Niekas jo nevertina rimtai (nors derėtų), jis čia tam, kad žaisdami GTA galėtume daryti tai, ką darome, kai žaidžiame GTA. Matote? Suvystė mus į šiltą vilną.

Kur provokacija? Nagi ten pat! R* žaidžia žaidėjo jausmais leisdamas šiam šokinėti nuo vieno prie kito, ne žaismo, o simpatijų prasme. Priverčia įsigilinti į motyvus ir išklausyti kitą nuomonę. Todėl finale man juokinga skaityti gilią Azerbaidžano piliečio kankinimo scenos analizę, kur liberalūs protai ieško prasmingo konteksto ir pateisinimo. Žmonės prieš kameras susprogdinę zukerbergo galvą, šaltais nervais ištraiškę toną praeivių ir surengę mažiausiai tris mažumų genocidus. Dabar šie žmonės ieško kontekstinio pagrindo, kad pagrįstų kankinimo sceną, nes jiems atrodo, kad Trevoras tuščiai linksminosi. Trevoras tam prieštarautų (ir beje vėliau sekančiame monologe argumentuotai prieštarauja), bet net jei ir ne? Finale jis išgelbėja savo aukai gyvybę, ko nepasakyčiau apie dešimtis antraplanių veikėjų kurie jei ir išgyveno, tai nedelsdami nusižudė patys. Niekam jie neįdomūs ir tai teisinga, nes tai GTA, tai satyra, tai žaidimas ir prievartos, šūdais nutepliotame bute, scena buvo parodyta tarp eilučių, beto ji iš principo neliečia jokios jautrios temos (pala, pala prievarta?!), nes tokia situacija yra mažai tikėtina (ach, taip!). Nes žmonių kankinimas norint išgauti informaciją yra jautri tema, ane?

8

no comment

Kaip ir su masinėmis žudynėmis, kurių šis žaidimas įkvėps galybę. Žinot, policijos modelis ir veikimo principas buvo peržiūrėtas ir gerokai patobulintas. Naujoji policija nusikaltėlių ieško realistiškau, daugiau dėmesio skirta apžvalgos laukui ir patrulių darbo koordinacijai. Sprukti nuo jų dabar įdomu, nes tai labiau primena katę ir pelę, o ne lenktynes (kaip buvo seniau). Tačiau jei katės ir pelės žaidimą praloši, policajai veikėją apsupa labai profesionaliai, šaudo pakankamai taikliai ir galą padaro pakankamai greitai. Viskas būtų šaunu, bet R* peržiūrėjo ir ginkluotės klausimą. Kūrėjai neskuba atiminėti ginklų po mirties (nebūtinai dėl policijos, čia mirti gali ir užkliuvęs už šaligatvio. Arba tave gali sumedžioti kalnų liūtas), ar suėmimo. Vadinasi žaidimo eigoje susikaupia gan padorus arsenalas, net jei nepasinaudojam kainas dempinguojančių ginklų prekeivių paslaugomis.

Puolamieji automatai, optika, padidintos talpos dėtuvės, papildomi laikikliai, prožektoriai, duslintuvai — tai ir visa kita, jūsų malonumui ir pranašumui. Pranašumui prieš tą pačią, pistoletais ir šratiniais šautuvais ginkluotą, policiją, kurios automobilius varpome it kartoną. Į iškvietimą atskubėję tvarkos sergėtojai krenta stirtomis. Jų agonija susilieja su GTA šauksmu — žiūrėk, tu imbecile, puolamasis ginklas gali tai ir dar daugiau, tam jis ir yra puolamasis! Bet imbecilas gūžtels pečiais, vetuos draudimą prekiauti padidintos talpos dėtuvėmis ir prastums dar vieną reikalavimą sugriežtini žaidimų reitingavimą. Bravo.   

Kita tema — neapykanta moteriškai lyčiai. Visos moterys šiame žaidime yra kalės, bukos feministės, prostitutės ir vyrų vergės. Beje, tai ne tiesa, bet net ir tokiu atveju reikia pripažinti, argumentacija šia tema yra labai tvirta. Internete apstu rašliavos ta tema, su dažna jų aš nuoširdžiai sutinku, bet vis tas „bet“. O kokias moteris jūs tikėjotės išvysti greta tokių vyrų? Aš dažnai teigiu ir sutinku su teiginiu, kad viena iš misijų kurią turėtų atlikti žaidimai — paversti pasaulį geresne vieta. Nebūtinai kuriant žaidimus apie Kristų. Tai, kad kažkas nuleidžia garą ar atsipalaiduoja žaisdamas, jau yra daug. Tačiau kai kurie žaidimai gali nešti žinią, kai kurie ją neša. GTA irgi. Esu tai sakęs ne kartą, pagrindinė šio žaidimo žinia telpa į du žodžius — „Aš veidrodis“.

Beje, pirmas dalykas kurį šį rytą perskaičiau savo „Facebook“ sienoje, buvo kažkieno pasidalintas straipsnis apie tai, kad kažkas iš Kardašian, po gimdymo labai džiaugiasi pakitusia savo vaginos išvaizda. Pala, pala. Ką!?

3

Šis kadras tobulai įprasmina mano laiką su GTA V.

Mes turime pilną televizorių save žeminančių moterų ir vyrų. Šie žmonės užima absoliučiai didžiąją laiko dalį, nes be to į dėžę nepateksi. Mes gyvenam sumautam pasaulyje ir kiekviena sekanti GTA dalis yra vis labiau sumauta, nes toks jau tas procesas. Žmonės kvailėja ir radikalėja, tai normalu nes mes turime daugiau priemonių rodyti save ir mažiau laiko gilintis į faktus. Iliuzija, kad pasaulis sukasi apie mus stiprėja, informacija tampa bevertė, o sveikas protas — yda. Žmogus prašantis laiko pagalvoti yra mažų mažiausiai asilas kuriam nerūpi (įrašyti) ateitis. Žmogus pareikalavęs laiko pagalvoti yra anti (įrašyti). Tad kiekvienam turinčiam priekaištų dėl GTA V galiu užduoti tik tą patį, seną ir nuobodų klausimą — o kai žvelgėte į veidrodį, ką tikėjotės ten pamatyti?

Jei perskaitėte iki čia, aš labai noriu pasidžiaugti titaniškomis Jūsų pastangomis ir Herakliška ištverme. Po šimts, aš jau net pats sau atsibodau, bet tokia proga pasitaiko tik kartą kas kelis metus.

Ką iš GTA V pasiėmiau sau? Nežinau.

Dangų. GTA V danguje telpa daugiau nuotaikos ir spalvų nei visame „Vice City“ (netikėjau, kad tai užrašysiu). Man patiko važinėtis su Maiklu lyjant. Na žinot, kaip tai daro žaidėjai snobai. Paisant kelių eismo taisyklių, klausantis kokios melancholiškos dainelės.

Muzika! Vėl noriu prisiminti „Vice City“. Nemaniau, kad kas perspjaus to žaidimo garso takelį, bet GTA V dainų parinkimas ir radio stočių įvairovė žudo. Laiką. Tai pirmas serijos žaidimas, kuriame praktiškai neklausiau pokalbių laidų. Žaidime tiesiog per daug geros muzikos, o ir veikėjai kalba daug ir įdomiai.

4

Taip, galite ten užlipti.

Kokybiški ir tūriningi dialogai yra būdingi serijai, bet šį kartą kažkaip viskas kitaip. Viskas šiek tiek arčiau kūno. Viskas šiek tiek subtiliau ir tikroviškiau. Kiekvienas dialogas auksinis (išskyrus, aišku, psichologo blėnius), kiekviena veikėjų padaryta išvada prašosi analizės. Tai pirmas GTA žaidimas kurį mieliau skaityčiau, nei žaisčiau. Rimtai, jis vertas knygos. Ar bent citatų rinkinėlio minkštais viršeliais. Įdomiausia šioje vietoje turbūt tai, kad visa „literatūrinė“ dalis tebėra satyra. Juodas humoras, jei norite. O, bet kiek visame tame išminties. Aš juokiausi mažai, dėl to aišku kaltinu lokalius juodojo humoro korifėjus, per kuriuos jau baigiu pamiršti kas yra juokas.

Kinas. Taip jūs turite tai pamatyti. Nors nebūtinai. Nebent norite užaugti meno kritikais, nes žaidime pamatysite kritikai nepavaldžių veikalų. Na, taip pasakytų kino kritikai, jei tai būtų realus kinas.

Tenisas, golfas, dartsai, joga, laukinių gyvunų medžioklė, nardymas, sklandymas, skraidymas… Nesu tikras, kad viską bandžiau, bet tai ką bandžiau padaryta ir nulaižyta iki blizgesio. Tai santykinis matavimo vienetas, nes patys suprantate, tai žaidimai žaidime. Vienok turiu pastebėti, kad tarkim tenisui ištaškiau kokią dešimtį valandų, nes čia jis padarytas geriau nei dalyje žaidimų, kurie buvo sukurti tam, kad žaisti tenisą.

Aš galėčiau šiek tiek paburnoti ant misijų dizaino ir žaidimo dinamikos. Kad jau aptariame penktąją dalį, tai turiu pastebėti, kad vis labiau ryškėja Grind Theft Auto elementas, nes nepaisant visų šalutinių veiklų, pati žaismo koncepcija nepakitusi. Aš tik nežinočiau kuo tai pakeisti ir šį kartą, mano nuomone, ilgas keliones gelbėja dialogai. Tiesą sakant ne kartą į paskirties tašką atvykęs anksčiau, stojau per 100 metrų nuo „trigger’io“, kad išklausyčiau vykstantį pokalbį iki galo. Tai, beje susiję su kūrėjų klaida. Galbūt siekdami natūralumo jie nutraukia ir nutildo veikėjus kiekvieno susidūrimo metu. Kiek nurimę herojai vėl grįžta prie pokalbio ir prieš tęsdami jį, pakartoja vieną ar du prieš tai jau ištartus sakinius. Taigi, negrabaus vairuotojo rankose, veikėjai gali, kad ir valandą kartoti tas pačias dvi eilutes. Man labiau patiko kai jie nereagavo į aplinką, nors tai ir atrodė kvailai.

2

Yra galimybė keisti patinkančio auto išvaizdą, bet poreikio ne. Na bent jau mano atveju tiuningas ir lenktynės liks tais žaismo komponentais kurių būsiu nebandęs (tai neliečia lenktynių vandenyje, jos — kita tema).

Antra vertus dėmesys detalėms ir natūralumui ne visada atsirūgsta pastabomis. Pavyzdžiui, sustojus automobiliui, jo variklis aušta ir pokši. Visai kaip tikras. Tiesą sakant, jei jau kalbame apie ratus, tai aš nenustebsiu, jei po keleto metų mes visi skaitysime tyrimą apie tai, kad GTA V tapo lūžio tašku populiarinant elektromobilių idėją. Šiame žaidime jie nuostabūs. Puikiai akseleruoja, na ir kas, kad vienu bėgiu. O jau tas tylus zvimbimas, visiškai netrikdo pokalbio ar muzikos klausymosi.

Dar apie detales. Kalnuose pilna alpinistų. Kartą sumaniau vandens motociklu apsukti ratą apie visą pakrantės liniją (ok, ok ieškojau topless merginų). Nežinau kiek tiksliai minučių praėjo kol man tai atsibodo. Nuobodulį varė tai, kad už miesto pelkės, už pelkių olos. Kraštovaizdis buvo vis bukesnis, bet… Net ir ten buvo žmonės.  Kažkur pora buratinų su kuprinėmis ieško vietos piknikui, kažkur rymo vienišas žvejas. Dievo pamiršti užkaboriai. Žaidėjas ten neturėtų būti, bet gyvenimas verda visur. Nesvarbu kaip tai buvo išspręsta technologiniu būdu ir kokius pigius triukus pasitelkė kūrėjai. Atsitiktiniai praeiviai generuojami atsižvelgiant į kontekstą ir tobulai dera tose vietose, kur juos randi.

Tiesą sakant pasakysiu dar daugiau. Atsitiktiniai praeiviai yra įdomūs. Jie kalba, reaguoja į mūsų veiksmus ir jų reakcija, dažnu atveju būna visiškai adekvati. Net nejauku.

13

Tai pirmas žaidimas gyvenime, kuriame panėręs troškau kuo greičiau išnerti. Fiziškai ir visu kūnu. Matote, pirmą kartą į vandenį netyčia įkritau naktį, kažkokioje mazutu nuterliotoje prieplaukoje, tai buvo tiesiog šiurpu. Šiurpiau nei nasrai.

Kalnuose yra geriausios žaidimų industrijoje trąsos motociklams ir dviračiams. Sandy Shores patiks tiems kas mėgsta pasidraskyti keturračiais. Patiks ir tiems, kas nekenčia draskymosi keturračiais, nes procesas vyksta auštant šeštadieniui, po jų miegamojo langais. Pirmieji čia ras keturračių, antrieji snaiperio šautuvą su 9x optika ir duslintuvu.

Laukinė gamta, kaip jau supratote irgi yra. Ji medžiojama, arba tiesiog stebima. Dabar prisiminiau „Call of Duty“ žuvis. Kažkaip juokinga. Dar yra karinė bazė ir oro uostas aštresnių pojūčių mėgėjams. Šimtai atsitiktinių įvykių ir visiškai nurautų šalutinių užduočių. GTA V tiesiog sunkiai aprėpiamas. Sunkiai įrėminamas į apžvalgą, nes pateikti jo savybes kaip statistiką žema, o apibūdinti kritiškai — sunku. Aš džiaugiuosi, kad man neteko rašyti jo apžvalgos. Tik vertinimą.

s

15

Interjeras ir architektūra nebuvo paminėti prie dalykų kuriuos „išsinešiau“, nes pradėčiau kartotis.
Savaime aišku, kad šie dalykai tobuli.

Vietoj Epilogo: Sakydamas „aš“, „jūs“, „mes“, „visi“ aš nesiekiu visko suabsoliutinti, dėl kažko prisipažinti asmeniškai, ar kažkuo kaltinti GameOn skaitytoją. Aš tai sakau, nes tokia mano argumentacija. Žinau, kad pasaulis pilnas įvairiausių žmonių, bet kontekstą satyrai kuria tik labiausiai girdimos ir matomos jų grupės. Ir, deja, ne tik satyrai.

Komentarai

3 komentarai/-as/-ų
  1. Dominykas 2013/10/29 Atsakyti
  2. Justin 2013/12/09 Atsakyti
  3. Naglis 2017/11/12 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *