2011–ieji. Daug raidelių apie juos, kad pasijučiau ramiau.

Neskubu ir neplanuoju sveikint su Naujais, nes 2011–uosiuose ketinu pabūti bent iki pavasario. Nepaisant gausybės dramų, barnių, ginčų, teismų ir vis didesnes apsukas įgaunančios mainstream‘izacijos, žaidimų industrija (mano nuomone) sublizgėjo ir driokstelėjo taip, kaip net auksiniais 2008 nedrioksėjo. Ne. Šiemet nebuvo nė vieno žaidimo kurį atsiminčiau ir išskirčiau kaip esminį, epinį, centrinį, revoliucinį, brėžianti aiškias raidos gaires žanrui ar industrijai. Ta prasme aš nepamačiau naujos matricos, naujo kulto, naujo kažko ką visi norėtų pakartoti, atkurti ir kam priviliotų nieko nenutuokiančių Patčerio gerbėjų milijardus. Kalbu grynai apie žaidybines mechanikas, ne apie pačios industrijos plėtros kryptis žinoma. Žodžiu… 2011–aisiais aš tiesiog mačiau nesveikai didelį kiekį gerų žaidimų. Per gerų, kad ramiai sau praleisčiau ir nesigailėčiau tai padaręs. Vieni jų užbaigia current–gen ciklą, kiti tampa next–gen šaukliais ir tendencijos kurias matau, man patinka. Bent jau kalbant apie AAA.

Netikit? Užmeskit akį į iš galvos trauktą sąrašą ir pabandykit prisiminti kuriais dar metais hype‘as buvo toks kazualus.

Trejetukų metai
2012 buvo smagūs tuo, kad ne vienas žaidimas gavo rišti savo istorines arkas. Vieni nes atėjo metas galui, kiti simboliškai praneša apie „current–gen“ ciklą, treti tiesiog buvo treti. Nors nė vieno „trejetuko“ nepavadinčiau čempionu ar metų deimančiukų bendrąja prasme, dauguma jų davė tai, ko norėjau.

Iš visų jų, labiausiai žinoma užstrigo „Gears of War 3“, kuris atmetus tweak‘us tinklo režimuose, realiai buvo senas geras GOW be jokių išsidirbinėjimų ar progreso. Mano požiūriu tai tikrų tikriausia  trečioji dalis, artima tam, kaip rašomos knygos. Ji neturėjo ir negalėjo nuvilti gerbėjų, nes davė jiems tai, ką šie mėgsta.

GOW3 ir momentai kaip šis. Ne apie tai galvojom žaisdami GOW, ne apie tai galvodami jį kūrė.

Aiškų tai prieštarauja mūsiškai žaidimų sampratai, kurią mano galvą paklojo paprastas dalykas. Dauguma žaidėjų, net ir įskaitant gerokai jaunesnius nei aš, augome su augančia žaidimų industrija. Žaidimų prasme žodžiai progresas, kokybė, naujiena siejami išskirtinai tik su „fiziniu“ elementu. Turiu galvoje tuos žaidimo elementus kuriuos galime pajusti, patirti ar tiesiog aiškiai išskirti plika akimi. Todėl tūlam žaidėjui vaiskesnis dangus ar šviesesnė saulė, dažnu atveju bus reikšmingesnis patobulinimas, nei dorai pateiktas istorijos pasakojimas. Aš asmeniškai jau kuris laikas bandau atsikratyti tos bendrinės „kas naujo?“ emocijos ir susitelkti ties klausimu „ką naujo man siūlo patirti?“. Iš tai žanrinis dalykas. Aš nereikalauju gilios istorijos ar dramatiško pasakojimo kiekviename žaidime, jokiu būdu — ne. Tiesiog aš norėčiau, kad kūrėjai dažniau susitelktų ties tais žaidimo niuansais kurie buvo neišbaigti, o nebandytų naujai atrasti to, kas buvo išrasta iki jų. „Gears of War 3“ tapo gražiu pavyzdžiu. Serija gimė tam, kad ištobulintų ir išpopuliarintų iki tol žiauriai šlubavusį trečio asmens veiksmo žaidimų žanrą. Tiek priedangos sistema, tiek judėjimas tarp jų jau buvo sugalvoti, bet dorai neveikė, o dabar kai pagalvoju, tai konsolėms tragiškai reikėjo sprendimų leidžiančių liepsningą FPS numigruoti į TPS. „Gears of War“ parodė kaip tai daroma ir pasėjo sėklą, nors kertu lažybų kuriant pirmą dalį buvo daug kalbama apie jos mechaniką ir visiškai nekalbama apie tolimesnius planus siužetui. Tokiu būdu „Gears of Wars 3“ techniškai niekuo nepranokstantis ankstesnių žaidimų yra vienas reikšmingiausių serijoje, nes sudėlioja taškus ant i. Užlopo tuščias spragas. Kitaip tariant trečia dalis pagal visus standartus. Jei prie pavadinimo yra skaičius jis turi apibrėžti ir kažkokį autentiškumą, kažko tąsą. Galiausiai jis turi būti skirtas grupei žmonių kuriems patiko skaičiukai 1 ir 2.

Iš visko ką mačiau pernai ACR yra arčiausiai „interaktyvaus nuotykių romano“ sąvokos.

Labai panašus į „GOW3“ šiuo atžvilgiu buvo ir „Assassin‘s Creed: Revelations“. Tiesiog jei pirmasis natūraliai spinduliuoja norą grąžinti skolas gerbėjams (ir už tą norą yra pasiryžęs gauti per galvą), tai antrajame tas noras pagimdytas aplinkybių. Tai be jokios abejonės atsiliepė žaidimo kokybei pagal visus vertinimo kriterijus, bet vargu ar serijos fanui svarbu, kad ši dalis silpniausia. „Revelations“ duoda gerbėjui tai, dėl ko žaidimas ir yra perkamas. Nė trupučio daugiau. Tai blogai žiūrint iš nuolat reikalaujamos raidos perspektyvos, bet tuo pat metu tai visiškai nereikšminga smulkmena jei žmogus tiesiog nori tęsti nuotykį.

Resistance 3“ galėtų būti gretinamas su „Gears of War“. Mechaniniai eigos patobulinimai irgi buvo kuklūs, nežymiai pagerėjo vizualioji pusė, pati istorija išvis nepagerėjo, tačiau buvo pasitelktas visiškai kitoks jos pasakojimo būdas. Ir tai pasiteisino. Mano nuomone tai buvo skaniausia serijos dalis ir jei kažkada rasiu laiko peržaisti seriją iš naujo, ko gero pasitenkinsiu tik pirmuoju ir trečiuoju žaidimu. Nes pirma dalis buvo tobula tech. demo, savo metu parodžiusi tiek žaidėjams, tiek kūrėjams ką gali „PlayStation 3“. Trečioji dalis savo ruožtu tapo visaverčiu žaidimu. Tuo ko labiausiai ir tikiesi mokėdamas pinigus.

Suskaičiuokite kiek trejybių ir trejetukų šiame paveiksliuke. Nesėkmė buvo neįmanoma prie tokio jų kiekio!

Killzone 3“ praleidau ir tai buvo vienas tų retų žaidimų kurį praleidau mintyse neužbrėždamas jokio tikslo kada nors jį pažaisti, bet po kalbų su tais kas žaidžia, kartais susimąstau ar nebūsiu suklydęs.

Šioje skiltyje turėjęs pasirodyti „Uncharted 3“, paskutinę minutę buvo perkeltas į grafą „šaukliai“. Susišaudymas ant audros blaškomų laivų griaučių įtikino.

Trejetukas kurį tikrai įsigysiu/žaisiu 2012: „Saints Row: The Third“. Atidėjimo priežastis — nuotaika. „Saints Row“ — geri žaidimai, jei prie jų prisėdi teisingai nusiteikęs. 2011–ieji buvo per sudėtingi tokiam nusiteikimui.
Trejetukas kuris geriau būtų ir nepasirodęs:  „Call of Juarez: The Cartel“. Ne dėl to, kad laikyčiau jį siaubingai blogu ar niekam tikusiu. Man jis patiko, o ir bendroje pilkoje masėje atrodė pusėtinai. Tas ir blogiausia. Žaidimas neišnaudoja milžiniško potencialo, kurį galima matyti/justi idėjiniame lygmenyje. Sugalvoti kažką smagaus ir simpatiško, bet tingėti tai dorai įgyvendinti yra pats greičiausias kelias į mano atmintį ir rūstybę.

Komentarai

15 komentarai/-as/-ų
  1. MekDrop 2012/01/06 Atsakyti
    • Foxiz 2012/01/06 Atsakyti
      • Artojas 2012/01/06 Atsakyti
    • Artojas 2012/01/06 Atsakyti
      • MekDrop 2012/01/07 Atsakyti
        • artojas 2012/01/07 Atsakyti
          • MekDrop 2012/01/07
  2. Epas 2012/01/06 Atsakyti
  3. jotbasan 2012/01/06 Atsakyti
  4. Xanthus 2012/01/07 Atsakyti
    • Artojas 2012/01/07 Atsakyti
  5. Dapp 2012/01/07 Atsakyti
  6. Pjovėjas 2012/01/07 Atsakyti
  7. Simauskas 2012/01/09 Atsakyti
  8. PATR10T 2012/01/09 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *