Zombi(d)rama

Numirėliai. Nuo Romero Gyvųjų Numirėlių Nakties iki, kokios nors, Zombių Aušros – kelias ilgas, bet įveikiamas.

Vaikščiojantys numirėliai/negyvėliai savo nuoboduliu ir kvailais WoW momentais sužavėti gali nebent alaus bačkos garbintojus, nors žaidimai šios frančizės pagrindu ir susilaukė sėkmės, ją vis tik adresuoti reikėtų savotiškam distribucijos modeliui. O ką daryt su zombiais?

Reklama, fanboy-izmas, -kažkoks dar –boizmas + dar viską     x5.

Les Revenants – prancūzų siaubo serialas apie sugrįžusius numirėlius. Savotiškas. Labai. Pasakojimas paprastas: prieš eilę metų į aną pasaulį iškeliavę veikėjai grįžta. Po vaiko žūties suirusiai šeimai – nauja viltis, nelaimėliams įsimylėjėliams dar vieną galimybė, jau nekalbant apie brolių meilės-kaltės apraiškas bei visuotinį antro šanso jausmą, įsikibusį į orą mažame kalnų miestelyje Prancūzijoje.

Mažasis, europietiškas Twin-Peaks‘as pasakoja apie savo šlykščias paslaptis. Atveria langus į žmonių sielas ne visuotinės panikos, o dar baisesnės, visuotinės euforijos, akivaizdoje. Baimė, nuoskaudos, viltys, meilė ir dar šūsnys emocijų sugeba perteikti visuomenės jausmus, gimusius keistoje aplinkoje. Kadaise maniako sužalota mergina, išsigandusi gyventi savo egzistencijos esmę atranda kadaise mirusio berniuko globojime; prieš eilę metų išsiskyrusios sesės bijo viena kitos, o jų tėvai išgyvena dvigubą dramą; jauni įsimylėjėliai pasineria į nesustabdomus meilės nuotykius.

Iš grįžusių numirėlių galima tikėtis ko tik nori, bet ne naujos vilties apraiškų. Be abejo, vietos fanatiško tikėjimo apsėsti aktyvistai nuošalėje nelieka. Bet vis tik keista, kinas pasakojantis apie „zombius“ veikiau  šneka apie žmogiškas meilės emocijas, nei apie dabar jau įprastą žmogus žmogui vilką.

Keistos, užtarimo besiprašančios emocijos ir eilė žmogiškųjų situacijų, kuriuose norėtumėme matyti labiau norimą nei tikrą vaizdą + daug kasdieninių verksmų nevisai kasdienių personažų atlikime. Davido Lynčo sukurtas visuotinis pakvaišimas čia ne tik egzistuoja, bet ir primena apie save .

Iš esmės: spoileriai, daug, esminių ir       x5.

Filmas prancūzų. Čia taškas.

Nuo pakankamai kruopščių High Tension, Frontier(s ) bei savotiškai filosofiško Martyrs, iki kur tik galima trenkto Inside (A l’interieur – patariu nemačiusiems, skirtingai nei siaubingas Serbian Horror Movie šis daiktas iš tikrųjų sugeba veikti savo rėmuose.). Jei šitokių scenarijų autoriai susilaukia režisierių dėmesio, o šie ir investuotojų  – siaubo mėgėjams didžiulė šventė. O ką daryt su zombiais?

Kad ir kaip mėgčiau prancūzų siaubo filmus už jų trenktumą , bet serialą reikia pagirti – net atėjūnams/zombiams pradėjus pūti, visuomenė jų nesikrato. Tik čia vėlgi pasaka veikiau apie visuomenę, nei apie zombius. Eilę metų prisiminimais gyvenę žmonės pasirinkto tylėti ir aklai pasitikėti, nei užsiduoti reikšmingiausiais klausimais.

Sąžiningumo gi dėlei verta pasakyti, jog visas pasakojimas rutuliojasi apie kelis žmones, kiti, Twin-Peaks‘o pavyzdžiu kuria atmosferą. Ir štai paskutiniuose sezono serijose, grįžę pradeda pūti – vyrai, moterys, paaugliai, vaikai, visi.  Veiksmas įgauna tempą, drama virsta melodrama (trumpam) ir su naujo sezono anonsu į ekraną įžengia „orda“.

 

Komentarai

4 komentarai/-as/-ų
  1. eomes 2013/03/15 Atsakyti
  2. Artojas 2013/03/18 Atsakyti
  3. eomes 2013/03/19 Atsakyti
  4. Artojas 2013/03/20 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *