Zombiai!

Šlitinėjantys lavonai ir kiti tavo draugai: kodėl mes iki kelių panirome į zombius?

Zombiai! Į kurį žaidimą bepasisuktum, ten jie šlitiniuoja link tavęs, pasiryžę suryti tavo smegenis ir išmindžioti gėles tavo kieme. Mūsų rinkta taip persisotino gyvaisiais numirėliais, kad mes juos grūdame bet kur. Call of Duty: Black Ops gali patapti JAV prezidentu Džonu Kenedžiu, kuris ginasi nuo zombių Pentagone. Ir tas prieš tai buvęs komentaras apie išmindžiotas gėles? Plants vs. Zombies prieš nemirėlių ordas kovoja didvyriška sodo augmenija. Bet kas nusprendė, kad didžiausias mūsų priešas yra spontaniškai prisikėlę lavonai?

Zombiai!

Zombiai!

 

Žymus interneto rėksnys Yahtzee viena to priežasčių laiko pasąmoningą gyvenimo po mirties troškimą. Galų gale žmogus nukrenta, paguli, atsikelia ir šlitiniuoja toliau. Taip tai nėra rojus, bet visgi daugiau negu nieko, ar ne? Visgi, aš sakyčiau, ne, nes zombiai praranda visą individualumą, laisvą valią ir kitus juos išskirtiniais dariusius atributus (išskyrus storus žmones, kurie tampa storais zombiais). Toks argumentas atrodo labiau pritempiantis ir parodantis pačio po Yahtzee pasaulėžiūrą. Bet kas yra įtikinamiau?

Truputį geresnis variantas yra tai, kad zombių šaudymas neturi jokios stigmos. Galų gale, tai nėra žmonės – daugų daugiausiai exžmonės! Net naciai pakirsti tavo kulkos raitosi, verkia ir šaukiasi brolio ar motinos. Vienas dalykas, kaip rašė Game EXE, iššokus iš užkampio kulkosvaidžiu nurėžti japono užpakalį Kingpin: Life of Crime. Visiškai kitas Dead Island vienu smūgiu nukirsti atbėgančio zombio galvą. Ar padegti liepsnosvaidžiu – tai vis tiek ne žmonės, ar ne? Tačiau esmė turbūt glūdi dar giliau, nei priimtinų taikinių ieškojime.

Cracked.com vienu metu išleido straipsnį aiškinantį, kodėl prie respublikonų prezidentų populiarėja vampyrai,o prie demokratų – zombiai. Ar Obamos administracija yra atsakinga už Dead Island? Demokratai bijo zombių kaip beprotiško konsumerizmo simbolių. Dar jokiame filme gyvieji numirėliai nebandė išlikusių žmonių tausoti, laikyti patogiuose aptvaruose, leisti veistis ir panašiai. Daybreakers darė tai su vampyrais, bet visai idėjai pakišo koją ir kepenis atspardė holivudiškas siužetas. Negana to, zombiai jiems reprezentuoja ir už save nemąstančias mases. Konvertavus piliečius į gyvuosius numirėlius gaunama visuomenės sistema, kurioje nėra jokių pokyčių, progreso ir sukilimų. Dar geriau, demokratai zombius laiko distiliuota religingų žmonių versija – už save negalvojančius ir ryžtingai bandančius patraukti kitus į savo tarpą.

Mano požiūriu zombių įprotis absorbuoti kitokius yra tas dalykas, kuris pavertė juos visuotiniu fenomenu. Mes gyvename vakarų kultūroje, kuri vertino individualumą dar tais laikais, kai kempinė ant pagaliuko buvo karščiausiu nauju išradimu užpakalio valymosi srityje. Ir ką internetas, su tumblr ir facebook, ir nesibaigiančiais „Someecards“ antplūdžiais bando mums įteikti? Kad tu privalai būti unikalus. Išskirtis. Kitoks nei nesipraususios masės. Tačiau visų šalių proletarai nesėdi sudėję rankų.

Ne, jie stengiasi užgniaužti kiekvieną išskirtinumo kibirkštėlę, kuria turime. Groti „Johnas Brothers“ ir rodyti „Transformers“ kol visos neformalės pames skirtingų spalvų kojines ir „inkariukus“. Visus uždaryti į ofiso kubikus – net aš tai matau kaip pragaro viziją. Taip ir zombiai nori tave apkramsnoti ir paversti vienu iš jų. Pažiūrėk į liaudį, kiekvieną rytą šiurenančią į darbus – argi tai neprimena gyvųjų numirusiųjų, neišvengiamai judančių link seksualios herojės?

Kalbant apie herojes, visų zombių istorijų kertinė detalė yra tai, kad tu išgyvensi ir būsi kiečiausiu žmogum post apokalipsėje. Todėl visi ir kuria zombių apokalipsės planus – pamiršdami, kad gali būti patys pakirsti viruso ankščiau nei reiks šaudyt kitus žmones dėl tušonkės skardinės. Visa tai pasikliauja išskirtinumo iliuzija – kaip dažnai pamąstai sau „kaip tie žmonės gali gyventi būdami tokie nuobodūs?“. Toks pasitikėjimas savo išlikimu zombių pasaulyje gali būti prilyginamas tikėjimui, kad po mokyklos ar universiteto sukūrusi grupę ar parašysi knygą ir tikrai, ginkdie, negyvensi kaip visi plebėjai. Gali juos pavadinti sheeple, nes tai iškart padarys tave išskirtiniausiu visų laikų žmogumi.

Bet retas zombių apokalipsę išgyvena vienas – visada būna kitų. Taip kaip išsigelbėjusių grupelės glaudžiasi sandelio palėpėje ir diskutuoja apie moralinių normų suspendavimą zombių proga, taip neformalai glaudžiasi apleistos psichiatrinės palėpėje rūkydami žole ir diskutuodami apie tai, kokie jie geresni už visus likusius. Ir abi grupės turi narius, jaučiančius poreikį glaustis vienam prie kito, nes jų yra teik nedaug ir pilkosios (smirdinčios masės) pastoviai grasina juos sunaikinti. Taip ir kuri savo blogą, tumblr ar pintrest, kaip fortą turinti nugalėti nuobodžiuosius gyvuosius ir pritraukti daugiau išgyvenusiųjų.

Galų gale, teik neformalai, tiek profesionalūs zombių dantų vengėjai neišvengia skaičiaus mažėjimo. Taip, seniau galėjai gerti su draugais ant Barbakano, Galeroje, Niujorke ar kitose žaviai pavadintose vietose. Bet ilgainiui jus pasivijo Gyvenimas, su Darbu ir Atsakomybe. Ir galiausiai matai kaip tai vienas, tai kitas draugas, apkandžiotas pilkųjų masių, pakabina kerzus ir tampa vienu iš Jų. O juk prieš Juos ir kovojai visą gyvenimą (ar bent nuo tada, kai nusprendei, kad Kobeinas yra tavo idealas)!

Tad mano mintis ir yra tokia: zombiai yra visuomenė, kuri mano, kad galima išgyventi netapant ant sienos, negrojant gitara ant Bekešo kalno stebint saulėtekį, nesitampant su savimi „Zenito“. Jei nori – įsivaizduok, kad kitas tavo nušautas zombis yra tavo mama, nepritarusi tavo auskarui lūpoje.

 

Tekstas iš e-žurnalo GameON#2 (2012/09)
GameOn
Nemokamą žurnalą skaitykite: www.gameon.lt

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *