Valandėlė su Decard'u Cain

Rytas buvo kasdienis. Sunku keltis, galvoje rūšiavimo laukiantis bardakas. Tai ką sapnavau reikėjo atskirti nuo to ką žaidžiau prieš užmigdamas ir nutarti ar sapnas buvo ko vertas. Valydamas dantis ir kasydamas žandą būtent tai ir dariau. Taip, aš multitaskinu nuo pačio ryto. Kai veidrodyje pamačiau į drobulę įsisupusią bobulę, dantis šveičianti ranka sustingo, mikliai atlaisvindama šmotą operatyvios atminties, į kurią kaipmat buvo įkrauta nauja problema. Dafuq?.

Atsisukti bijojau, todėl laukdamas kol bus suformuluota vokalinė užklausa tiesiog tryniau akis. Nepadėjo. Baltapūkė, nepaprastai šviesaus ir gero veido bobutė liko kur buvusi.
—    Kas tu?
—    Aš, — šypsojosi moteris, — tavo teta Beta.
—    Ko atsivilkai? Nekviečiau. Nenoriu!
—    Reikia, Artūrai — močiučia švystelėjo ranka ir aš atsijungiau vonią nuplieskusiame blyksnyje. Akimirką prieš tai, dar spėjau suvokti, kad priešingai nei maniau, mano krane vanduo vis tik kalkėtas. Kalkes slepia prieblanda.

Prieblanda. Dar tik pora savaičių kai ji bent dalinai buvo išgrūsta iš mano gyvenimo. Laikrodžių prasukimas ko gero yra geras dalykas, kai (ir jei) įpranti. Vienok aš dar nepratęs, tad prieblanda į kurią patekau ramino. Tolėliau mačiau laužą, greta jo seneliukas. Matytas toks, pasirodė… Išsitaršę plaukai, drumsto stiklo karolius primenančios akys, storos senatvinio paralyžiaus perkreiptos lūpos, didžiulė nosis, sutana ir po ja susimetusi kupra. Seneliukas kažką rymojo ir pagaliuku žaidė su laužavietės pakraščiuose smilkstančiomis žarijomis. Kai galiausiai atgaminau ką jis man primena, priėjau ir užklausiau:
—    Kel‘Thuzad?
—    Ne, Dekardas aš — sugirgždėjo senyvas, bet tuo pat metu keistai muzikalus, iki širdies gelmių smeigiantis balsas, — Dekardas Kain, paskutinis iš Horadrimų ir vienintelis kaltas dėl tamsos į kurią grimzta pasaulis.
—    Uhu, — išstūmiau iš plaučių orą, nes nesugalvojau nieko geriau.
—    Būk pasveikintas drauge, pasilik trumpam ir paklausyk – progiesmiu paragino senelis, kai jau buvau bepradedąs bijoti, kad jis vėl užsidarys savo sąmonės užkaboriuose.
—    Sakyk, jaunuoli, ar atėjai nes regėjai kritusią žvaigždę?
—    Tiesą sakant, ne — atsakiau — turiu vilties, kad ten iš kur atėjau ji nekris.
—    Šit kaip… Vadinasi Diablo jus aplenks.
—    Mes tikimės, kad ne, laukiam jau daugiau nė dešimtmetis!
—    Laukiat? Koks pusprotis gali laukti Liepsnojančių Pragarų viešpaties, baimės ir prievartos valdovo? Jis pavergs sielas, pasmerkdamas kančioms visa kas gyva…
—    Na… — susiradau pagaliuką ir sau, kad galėčiau žaisti su mano pusėje esančiomis žarijomis — mes tikimės, kad jis tebėra viešpats gebantis pavergti, visa kita pas mus kiek kitaip.

— Matote, Dekardai, mes esam kovotojai. Archdemonas mums būtinas, o mainais už atiduotą sielą mes gauname kautynių įkarštį ir pergalės skonį. Dėl to gyvename. Be to… Na iš patirties galiu pasakyt, kad Diablo noriai grąžina mums mūsų sielas, mainais už asmeninę ramybę.
—    Labai įdomu. Tad ko jūs bijote?
—    Kad jis neturės ko grąžinti. Kad jis ateis, bet nepavergs.
—    Tai skamba keistai.
—    Taip, žinau.

Tylėjom, tad kai tyla tapo nejauki ėmiau dairytis. Šešėliuose, kur jau nebešoko mūsų laužo gaisai, mačiau tamsius, šlitinėjančius ir pažįstamus siluetus. Mane supantis pasaulis buvo lyg šviežiai nulieta akvarelė, statiškas ir tuo pat metu keičiantis formą. Raibuliuojantys medžių lapai, drėgnų olų paviršiuje žaidžiantys atspindžiai, viskas buvo keistai pažystama ir matyta… Tiesiog realus vaizdas buvo gerokai ryškesnis, nei tai ką saugojau atmintyje. Už akies užkliuvo tolumoje spingsinti švieselė.

–    O ten kas?

Dekardas žvilgsniu palydėjo mano pirštą.

–    Ten… Ten naujasis Tristramas. Vakar jis buvo anoje pusėje…
–    Gerai, — sumurmėjau.
–    E?
–    Ne, nieko… Kodėl jūs ne Tristrame, Dekardai?
–    Nes aš sėdžiu čia, jaunuoli, laukiu keliauninkų kuriuos šen atsiunčia mano dukterėčia Lėja.
–    Lėja? Nesakykit, kad ji princesė…
–    Kodėl ne? Tokia formuluotė yra… galima. Ji yra princo Aideno duktė ir Leoriko anūkė, tad techniškai…

Aš paspringau seilėmis ir užsikosėjau… Atgavęs kvapą perklausiau kiek kitaip.
–    Tamsiojo klajoklio duktė taip?
–    Taip.

Tylėjom.

–    Demonų medžiotojai nepasyžimi punktualumu, — suniurnėjo senolis.
–    Taip, ypač paladinai.
–    Aš laukiu demonų medžiotojo.
–    Ar ne visi mes juos medžiojam?…
–    Ne.

Tylėjom.

–    Žinot, Dekardai, aš manau demonų medžiotojas yra išdavikas.

Senolis metė į mane klausiamą žvilgsnį.

–    Na mūsų kariai ir veteranai… Jie nemėgsta anime.
–    Nekromantų?
–    Ne, anime. Tai tokie judantis paveiksliukai iš rytų.

Dekardas niurzgėdamas nusispjovė.

–    Tai ir sakau… Nekromantų? Kas su jais negerai.
–    Tebūnie — nutariau nesiginčyti — noriu pasakyti, kad mūsų karius trikdo demonų medžiotojo, o tiesą sakant ne tik jo… eee… poza.  Ji primena anime. Tai žlugdo veteranų moralę.
–    Jaunuoli, kalbi keistus dalykus.
–    Nes keisti dalykai ir vyksta.
–    Išties.

Įmečiau savo pagaliuką į laužą. Ir sunėręs pirštus išverčiau rankas ištempdamas jas kiek eina virš galvos. Išgirdęs sėkmingą pasirąžymą liudijantį narelių traškėjimą pridūriau:

–    O jaunais kariais aš nepasitikiu. Nors jų parama, galbūt padėtu Tamsos Valdovui pavergti mūsų sielas.
–    Taip jauną sielą lengva pavergti ir išgąsdinti.
–    Bet ne sužavėti, Dekardai. Kaip čia jums aiškiau pasakius… Na mūsų kariai yra lyg ir pasidalinę į kultus. Visi laukia Diablo, bet kiekvienas kultas savaip. Veteranai trokšta įsivelti į painų mirties šokį, prisiminti įgūdžius, susigrąžinti jaunystės dienas. Tačiau tai vargu ar įmanoma. Ypač turint galvoje Demonų medžiotoją ir kitus… Nauji kariai, naujos taisyklės ir jokios erdvės klaidoms.
–    Tokiomis akimirkomis kaip ši, klaidų daryti nevalia.
–    Išties… Tačiau, Dekardai, kuo platesnė galimų įgūdžių skalė, kuo didesnė pasirinkimo laisvė, tuo naudingesnis gali būt kiekvienas mūsų, tuo daugiau mes galime pasiekti. Sunaikinus Pasaulio Akmenį, kažkas čia pas jus pasikeitė. Įgūdžiai kuriuos galiu pasitelkti ir lavinti… Na jie labai riboti.
–    Hm… Tamsūs laikai ir sprogimo Areate paliktas neapibrėžtumas matomai iškėlė savo sąlygas tam kaip mes gyvensime toliau, jaunuoli.

–    Kiekvienas pasiryžęs mesti iššūki tamsai, turėtų sutikti, kad truputis laisvės nėra per didelė auka, ypač kai jos pareikalauja pats pasaulis.
–    Mūsų veteranai sako, kad žmonės iškeitę laisvę į jaukumą, neverti nei vieno, nei kito.
–    Hehe… Jie matomai rūstūs kaip ir Diablo.
–    Taip. Greičiausiai tai paaiškiną mistišką, tarp jų tvyrantį ryšį.
–    Man susidaro keistas įspūdis, jaunuoli, kad ne jūs, o aš čia likau pasiklausyti…
–    Panašu į tai, Dekardai, nes jūsų nerimas — netikras.
–    Išties?
–    Išties… Jūs jau žinote, kad mes ateisime.

Dekardas žvilgtelėjo į dangų.

–    Taip, žinau. Taip buvo parašyta…
–    Jūs daug skaitote?
–    Taip, nes iš tiesų, aš neprisimenu savęs. Arba, galbūt aš prisimenu įvykius, kurių neišgyvenau… Tai painu. Tačiau aš rasiu atsakymus, nes visi jie knygose. Šiame pasaulyje daug neskaitytų knygų, jaunuoli.
–    Gerai, — atsidusau, o mano žvilgsnį patraukė pelenuose suspindęs auksas, ištiesiau ranką, o jau kitą akimirką monetos sužvangėjo mano kišenėje.
–    Kas per?
–    Ehe… Jau dvidešimt metų taip, jaunuoli. Auksas atsiduria kišenėje tą pat akimirką kai jį pamatęs sumanai paimti. Tai neramina smuklininkus.
–    Tikrai turėtų! Ką dar galėčiau taip paimti? Kardą? Skydą?
–    Ne, — Dekardas suleido kaulėtus pirštus sau į barzdą — daiktų taip nepaimsi, tačiau minties galia gali susiurbti demono gyvybės syvus…
–    Bl…
–    Kažką, sakėte?
–    Ne, atleiskite, nieko.

Atsistojau.

—    Jums leidus, Dekardai, keliausiu.

Senolis tik linktelėjo galva.

—    Lauksiu sugrįžtant, jaunuoli.
—    O aš ir grįšiu. Nešinas kalaviju.
—    Aaaa… Tvirtas kaip uola, šiaurėje grūdintas barbaras…
—    Ne, kodėl?
—    O kas dar šiom dienom nešiojasi kardus?
—    Bl…

Komentarai

6 komentarai/-as/-ų
  1. Medzioklis 2012/04/05 Atsakyti
  2. VanBuren 2012/04/05 Atsakyti
  3. Pjovėjas 2012/04/06 Atsakyti
  4. Pjovėjas 2012/04/06 Atsakyti
  5. Patarejas 2012/04/06 Atsakyti
  6. beecool 2012/04/10 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *