Tai sakot rašaluotas ir susišiaušęs?

Iš saldaus miego šiandien mane išlupo ne kalanti kaimyno drėlė, o nušvitimas. Nušvitimas mane aplankė telefoninio skambučio pavidalu. Skambino sesuo ir prašė susitikt su pussesere, perduot jai kažką. Galvoje emė gultis įdomios mintys apie tai, kaip aš vertinu iš seniau pažįstamus žmones. Pavyzdžiui sesę ir pusseserę. Jos abi keleta metų jaunesnės už mane patį, nepaisant to ilgą laiką mes augom kartu. Na, kad su sese taip, tai akivaizdu, bet ir pusseserę matydavau ne daug rečiau. Kurį laiką. Paskui aplinkybės ir asmeniniai gyvenimai belekaip visus išmėtė. Kur razinka? Ogi tur, kad dabar abi jos moterys, sesuo turi dukrą, bet man galvoj jos kažkaip abi užšalo tam laike kai joms buvo po 13-15 metų. Nenuostabu, kad susinervinau sužinojęs, kad sesuo pastojo, nes nu mano vaizudotėj tai ji pati dar vaikas, o čia… Pokalbių metu, kad ir kaip būtų keista jas abi vertinu panašiai. It kalbėčiau su vaikais, nors dabar mus skiriantys 4 metai realiai jau nieko nebereiškia. Sesuo manau tai puikiai supranta, nes kai šeimoj buvo platinamas pranešimas spaudai apie artėjančią motinystę, kartu ji išplatino ir nurodymą man nesakyti. Nes bijojo. Gah! Nu nonsensas, bijot reik kai tas ko bijai gali kažką padaryt. Matyt iš jos pusės žiūrint aš irgi sustingau kažkur tam amžiui kai nesivaržydamas galėjau užstatyt jai guzą…

Tada pasiėmiau dulkių siurblį ir siurbdamas kambarius pasigilinau į temą. Realiai juk tas vertinimas pagal kažkokį prisiminimą galioja bemaž visiems seniems pažįstamiems kurių kažkurį laiką nematei. Na ne visiems, visiems, o tiems su kuriais turėjai kažkokį ryšį ar bent kasdienį kontaktą. Prisimenu dar dirbdamas spaudoj dėl darbo bendravau su vienu senu pažįstamu kurio nemačiau keletą metų. Ką jis gali daryt ir ko negali žinojau pats. Iš anksčiau. Nesvarbu, kad praėjo penkmetis ir jo galėjimo/negalėjimo ribos galėjo drąstiškai pasislinkti į bet kurią pusę. Neteisinga taip, bet kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau suprantu, kad taip vertinu visus senus pažįstamus be išimties. Ir ne tik iš vaikystės laikų. Gal todėl sutikęs kai kuriuos buvusius draugus, klasiokus, bendradarbius ir metęs kažkokį jų tuometinius požiūrius atitinkantį pokštą pasijaučiu nejaukiai. Nes nu taip. Tada mum buvo 15. Dabar 28. Praėjo 13 metų. Realiai tai naivu būtų tikėtis, kad niekas per juos nepakito. O vistiek. Sutinki ilgai nematytą seną pažįstamą ir įsijungia kažkoks sunkiai suvokiamas durnumo režimas, kai norėdamas užmegzti artimesnį pokalbį, imi kalbėt taip lyg tų metų nebuvo.

Nors negaliu sakyt, kad žmonės visada pasikeičia. Šiandien dar prisiminiau ir vieną vienintelį klasės susirinkimą kuriame dalyvavau. Viena klasiokė su kuria nesimatėm nuo penktos klasės pareiškė man, kad mane prisimena kaip amžiais iki ausų rašaluotą ir susišiaušusį. Ir ką? Pasijuokėm. Tai aš tik šiandien pagalvojau, kad visus būdo ir charakterio bruožus kurių reikia, kad aš būčiau rašaluotas, aš tebeturiu. Tik rašalas jau nebe madoj.

Komentarai

7 komentarai/-as/-ų
  1. Robertas2 2008/12/07 Atsakyti
  2. Originalas 2008/12/07 Atsakyti
  3. Antonimas 2008/12/07 Atsakyti
  4. Aventura 2008/12/07 Atsakyti
  5. artojelis 2008/12/08 Atsakyti
  6. Kukas 2008/12/08 Atsakyti
  7. Aventura 2008/12/08 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *