Stalo žaidimai: Lost Cities

„Lost Cities“ – po Rio Grande „leiblu“ išleistas kortų žaidimas dviems. Įsigijau jį, nes norėjosi žaidimuko, kuris būtų subalansuotas būtent dviems. Kaip sako žaidimo paantraštė – „Lost Cities“, tai nuotykis dviems. Žaidimo tematika labai tokia Indiana Džonsiška, tačiau iš esmės ji yra pritempta prie jo mechanikos, ir šiek tiek pagalvojus, galima būtų ją pakeisti į visiškai kitą, ir žaidimas dėl to nepasikeistų tereikėtu tik perpiešti meniškus kortų piešinius.

„Lost Cities“ tai pasjansas dviems. Kortų kaladę sudaro penkių spalvų/tematikų kortos, kurių kiekviena atitinka įsivaizduojama ekspediciją į legendomis apipintus pasaulio kraštus – pvz. Atlantidą, Antarktį ar Egiptą. Žaidimo pradžioje žaidėjams išdalinama po aštuonias kortas, kitos nugarėle į viršu padedamos šalia lentos.

Žaidėjai atlieka ėjimus paeiliui. Ėjimas susideda iš dviejų etapų – kortos padėjimu iš rankos ant stalo, bei naujos kortos traukimu iš kaladės. Iš dedamų kortų žaidėjas „lipdo“ ekspediciją – deda vienos spalvos kortas didėjančia skaitine verte. T.y. jei aš rankoje turiu raudonas kortas 2, 4, 5, 6 bei pora žalių ir pora mėlynų, ir nusprendžiu pradėti raudonąją ekspediciją, tai pirmiausiai dedu 2 kortą, ir laukiu kito ėjimo, kad galėčiau uždėti 4 ir t.t. Aišku, aš galiu palaukti ir tikėtis, kad man pavyks ištraukti 3 kortą, tačiau taip mano „ekspedicija“ įgauna rizikos faktorių. Pradėdamas ekspediciją žaidėjas automatiškai gauna -20 taškų, kuriuos reikia „atžaisti“ sėkmingai sudėjus seką, kurios suminė vertė pranoktų tą minusą ir galbūt įgautų šiek tiek „pliusinių“ taškų. Taip pat yra specialios investavimo kortos, su rankos paspaudimo simboliu. Ekspediciją pradėjus šiomis kortomis – viena, dvejomis ar trejomis, ekspedicijos taškų sumą atitinkamai dauginasi du, tris ar net keturis kartus. Tačiau taip pat dauginasi ir neigiami taškai, tad vėlgi – nuo rizikos nepabėgsi.

lc2
Ar minėjau, kad vadinama „silpnoji lytis“ tikrai neliks abejingai „Lost Cities“?

Esminis žaidimo kabliukas – kad žaidėjai tarpusavyje konkuruoja dėl kortų ir betarpiškai įtakoja vienas kito sprendimus. Matydami vienas kito pradėtas ekspedicijas, jie gali atsisakyti ar imtis tam tikrų planų. Nemažai įtakos žaidimui turi ir atsitiktinumo/sėkmės faktorius – kaip gerai trauksis reikalingos kortos ir pan. Mieliausia, kad žaidimas neerzina – jis neturi nemalonių aspektų, tiesa su laiku gali pabosti, ir atrodyti nepalyginamai blankesnis, nei tarkim „Agricola“ dviems.

lc3
Penkios legendomis apipintos ekspedicijos, kurios kituose gyvenimuose galėtų taptipenkiais įspūdingais dangoraižiais, ar penkiomis plačiomis automagistralėmis. Žaidimo procesas nuo to nepasikeistų, tik neliktų to a ka Lara Croft nuotykių šarmo

„Lost Cities“ trumpas (iki 30min) ir ganėtinai paprastas žaidimas, puikiai derantis su lengvu vynu ir neįpareigojančiais pokalbiais. Taisyklės greitai įsisavinamos, o nemažą rolę vaidinantis sėkmės faktorius užtikrina nemažus šansus laimėti ir pirmąsyk žaidžiančiam. Žaidimas turėtų būti naudingas ir vaikams – lavinamas ne tik strateginis mąstymas, bet ir matematiniai sugebėjimai – kai raundų pabaigoje reikia suskaičiuoti taškus, labai efektyviai gali būti ištestuojami jūsų atžalos skaičių sumos, atimties ir daugybos įgūdžiai.

Stalo žaidimų pasaulyje nėra ypatingai daug casual tipo žaidimų dviems, tad „Lost Cities“ yra pakankamai paprastas ir patrauklus, kad būtų populiarus tokio tipo žaidimų pasirinkimas.

ŽPat.

Komentarai

10 komentarai/-as/-ų
  1. ZZ1 2009/05/12 Atsakyti
  2. Patarėjas 2009/05/12 Atsakyti
  3. ZZ1 2009/05/12 Atsakyti
  4. Patarėjas 2009/05/12 Atsakyti
  5. ZZ1 2009/05/12 Atsakyti
  6. Tomas Mandarinas 2009/05/12 Atsakyti
  7. Patarėjas 2009/05/12 Atsakyti
  8. Fr 2009/05/12 Atsakyti
  9. Tomas 2009/05/21 Atsakyti
  10. Shefas 2009/06/17 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *