Sonic Lost World | Pasaulis kuriame, spėju, pasimetė ne vienas

Man Sonikas pradėjo patikti tada, kai daugumai jo fanų jis ėmė nebepatikti. Iki šių dienų išlikęs klasikinis herojus, šiandien yra žinomas ne šiaip sau. Anuomet jis buvo unikalus ir išskirtinis, tad nors šiandien yra įprasta velti Mario, Sonic‘ą ir Rayman‘ą į vieną krūvą, iš tiesų juos sieja tik vienas bruožas — nenoras eiti į pensiją.

Lyginant klasikinius herojus, Sonic‘as buvo savaip unikalus ir ko gero labiausiai nutolęs nuo visos šutvės. Greitas, veržlus ir sukeliantis euforiją, kurią daug kas painiojo su pykinimu. Aš asmeniškai dievinau šią seriją kaip žiūrovas, bet nemėgau kaip žaidėjas. Šešiolikos pakopų raketinėmis kojomis varomas ežys man atrodė pernelyg nenuspėjamas, o žiedais išmargintas pasaulis pernelyg svaigus. Pergalės atrodė atsitiktinės, o nesėkmės dėsningos. Galiausiai šalia visada buvo žmonių kurie dievino žaidimą ir kūrė ekrane stebuklus, tad juos stebėti visada buvo įdomiau, nei kankintis pačiam. Sonic‘o gimdytojai — „SEGA“, gan griežtai laikėsi žaidimo dizaino tradicijų ir ilgus metus į žaismą įterpiamos naujovės derėjo su herojaus esme, bet tada…

86078_SONIC_LOST_WORLD_Wii_U_Screenshots_720p_1280x720_v1_4

Kai kažkas taria Sonic’as, aš įsivaizduoju būtent tai.

Tada SEGA pradėjo naują gyvavimo tarpsnį, nustojo kurti geležį, o Sonic‘o rolė vienu metu ir susiaurėjo, ir išsiplėtė. Ežiukas nebeturėjo nešti vėliavos ir stumti SEGA sistemų, tad jis tapo nebe toks reikšmingas, tačiau tuo pat metu jam buvo iškelta nauja misija — naudotis situacija ir užkariauti kuo daugiau širdžių. Įsiveržti į platformas, kuriose jau karaliavo kiti herojai. Tiek senukas Mario, tiek debesis pensininkų triumfo įkvėptų naujokų. Taip ir įsisuko ežys į laiko spiralę, straksėdamas nuo auditorijos, prie auditorijos, nuo mechanikos, prie mechanikos, naujovių paieškoms ištaškydamas metų metais kauptus patirties taškus. Sonic žaidimai tapo paprastesni, vaikiškesni, juose atsirasdavo vis daugiau naujų mechanikų ir galiausiai jis ėmė man patikti. 2008–aisiais pasirodęs „Sonic Unleashed“ ko gero buvo pirmas žaidimas kurį mieliau žaidžiau pats, nei žiūrėjau. Jame ir apibrėžiama viskas, kas nutiko ežiui kežiui. Jis iškeliavo į trimatį pasaulį ir turėjo kur kas daugiau siužeto nei reikia tokio tipo žaidimui. Sonic‘as išmoko muštis, tyrinėti pasaulį, o šių elementų atsiradimas nustūmė reakciją, greitį ir dinamiką į antrą planą. Tai patiko ne visiems.

89107_28172Frozen_Zone3_13_-_Global

Nesileiskit apgaunami, ežiai nesispardo.

„Sonic Lost World“ savo ruožtu mėgina viską išdėlioti į vietas. Žaismo prasme tarsi bandoma grįžti į klasikinius rėmus, tačiau kai kurių naujovių kūrėjai atsisakyti neišdrįso. Žaidimas tebėra varomas siužeto, o jo vizuali ir literatūrinė kokybė gali varžytis nebent tik su filmukais kūdikiams. Prie to jau buvo galima įprasti, juk paskutinius kelis Sonic žaidimus ar spin-off‘us laisvai žaidė ir mano vaikai, galvojau žais ir šį, bet neeee… Bendras sudėtingumo lygis yra lengvabūdiškai timpteltas aukštyn. Sakau lengvabūdiškai, nes dabar kiekvienas žaidimo lygis gali būti įveiktas siekiant vieno iš kelių tikslų. Kai kurie tikslai pasiekiami paprastai, dėl kitų teks paplušėti, bet ir tie, ir tie yra per sudėtingi kūdikiui. „Sonic Lost World“ yra rekomenduojamas žaidėjams nuo 7 metų Europoje ir dešimtmečiams JAV ir ko gero JAV reitingavimas yra tikslesnis, bet ir tai tik tuo atveju, jei tas dešimtmetis gyvenime yra maigęs kažką daugiau nei išmaniųjų endless runer‘iai.

28104SONIC_LOST_WORLD_Wii_U_Screenshots_720p_1280x720_v1_4

Kartais žaidimas tampa labai įkyrus ir tokiais, gan nekaltai atrodančiais koriais, išsireikalauja iš žaidėjo pastabumo.

Grįžtant prie siužeto ir pasakojimo norisi pabrėžti, kad jis disonuoja ne tik su žaidimo eiga. Jis prieštarauja pats sau. Tai nėra nei didelis žaidimo trūkumas, nei klaida, bet momentai, kai keturių metų vaikams skirtame filmuke, spalvingi herojai staiga ima ir mesteli kažką apie genocidą, ar slaptus troškimus nudirti kam odą, atrodo keistai. Čia vėlgi ta situacija, kai aš turiu priekaištą ne konkrečiai frazei ar meniniam stiliui, o bendros švarios vizijos trūkumui. Jei viskas žaidime daroma nuosekliai, paprastai daugybės klaidų nė nepastebi, tačiau šiuo atveju įvairiausios smulkmenos išryškėja it juodos dėmės ant baltos drobės. Nori, ar nenori, o pamatai.

Ir tos dėmės dėmelės margina visą žaidimo pasaulį.

89907_DesertRuins_Zone1_011

Na, o kaip gi be jų?

Pavyzdžiui — idėjiškai „Sonic The Lost World“ išties grįžta prie šaknų. Sonic‘as nustojo peštis, su priešais kovoja sau būdingu stiliumi, o automatinės atakos, leidžia pereiti į puolimą tiesiai iš dash‘o ir per sekundę, chirurgiškai tiksliai nukenksminti dešimtį kitą agresyvių boružių. Viskas krypsta greitesnio ir veržlesnio žaismo link, tačiau tuo pat metu Sonic‘as nebėra tas bėgikas prie kurio esame pratę. Normaliomis sąlygomis jis tiesiog vaikštinėjasi lygiais, tad norint priversti jį bėgti, tenka laikyti sprinto mygtuką. Tai nėra blogai, tačiau šią patirtį kartina dvi smulkmenos. Visų pirma, greitai skuodžiantis Sonic‘as valdomas kur kas smagiau, nei vaikštantis. Atrodytų jei jau sustoji, tai tik todėl, kad situacija reikalauja preciziško elgesio, bet žengiant žingsniu tai neįmanoma. Ežis tampa palaida bala. Panašiai buvo ir „Unleashed“ dalyje, bet ten Soniką saugojo aplinkos, o čia jo nesaugo niekas. Turint galvoje, kad visas žaidimo pasaulis gabalais kybo ore, patys suprantat, prarajų į kurias galima nugarmėti, čia netrūksta.

Kita smulkmena susijusi su kontekstiniu valdymu. Sonikas išmoko galybės naujų triukų. Tame tarpe ir trigubą šuolį ar gebėjimą judėti sienomis. Šios funkcijos yra kontekstinės, tad jų veikimas pusiau automatinis. Kartais vien dėl to sunku nuspėti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs ežys, tačiau lyg to būtų negana, žaidimo lygiai papildyti dar ir kontekstinių efektų turinčiomis aplinkomis. Patekęs į jas Sonikas ima raibuliuoti ir tokiomis akimirkomis spustelėjus mygtuką žaidėjo tyko siurprizai. Visi šie dalykai nėra blogi savaime, tačiau kaip patys suprantate, veda į šiokį tokį sutrikimą. Nesvarbu ar jūs esate klasikinių Sonic žaidimų gerbėjai, ar labiau mėgstate šviežesnius bandymus (tame tarpe ir „Colors“ kurio įtaka čia milžiniška) — vos pradėjus žaisti „Lost World“ teks skirti laiko apsipratimui.

89124_28164ColorPower_Asteroid_06_-_July_Social_Media

Kosmosas!

Apsipratus galima pasidairyti ir po aplinkas. Tai sfera kurioje žaidimas išties sublizga. „Lost World“ pasulis nepraranda filmukuose matyto infantiliškumo, tačiau šiuo atveju tai nei erzina, nei sukelia prastų emocijų. Tai tiesiog milžiniškas, spalvingas pasaulis, kuris nesiliauja stebinti viskuo. Flora, fauna, lygių dizainas, tykantys pavojai, pasaulio formos ir spalvų paletė… Viskas atrodo puikiai, perteikta šiomis dienomis madingu „Klasika HD“ stiliumi.

„Lost World“ dizainas yra keistas „Mario World“ ir „Sonic Unleashed“ mišinys. Pasaulis padalytas heksais, po kuriuos klajodamas atrandi naujus lygius ar mini žaidimus. Naujų lygių atrakinimui paprastai keliama kažkokia sąlyga. Dažniausiai tai mažų mielų padarėlių gelbėjimas, kurių bendras skaičius leidžia keliauti iš vienos žaidimo temos į kitą. Šie padarėliai gelbėjami gan paprastai, tiesiog primušant visus, kurie taikosi nuskriausti Soniką. Greta to po lygius išmėtytos papildomos gyvybės, power up‘ai ir žvaigždutės kuriomis vertinama lygio įveikimo kokybė. Tad norint tiesiog judėti į priekį, pakanka tik kažkaip įveikti visus lygius ir tiek, tačiau norint pamatyti ir patirti daugiau, kiekvieną lygį teks įveikti keletą kartų. Ne tik todėl, kad kai kurie iššūkiai pradžioje atrodo per sunkūs, bet ir todėl, kad kiekvienas lygis gali būti įveikiamas keliais skirtingais maršrutais.

86073_SONIC_LOST_WORLD_Wii_U_Screenshots_720p_1280x720_v1_7

Moki kombo, žinai kelią.

Galiausiai būtina paminėti, kad kiekvienas naujai atrakintas lygis yra ir savotiškas siurprizas. Negali žinoti kas tavęs laukia. Žaidimą pradėjęs kelionėmis po sferinius pasaulius, vėliau atrakini cilindro formos lygius sujungtus tuneliais ir sėte nusėtus mirtinais spąstais. Tuomet patenki į klasikinį 3D nuotykio pasaulį, o kitas lygis jau žiūrėk įkalintas klasikiniuose 2,5D rėmuose. Tai ne tik vizualūs skirtumai. Kiekvienas lygis gan drastiškai skiriasi savo dinamika ir žaismu. Tarkim cilindriniai lygiai dažnu atveju sukiojasi, o Sonikas gali lėkti visomis jų briaunomis. Labiausiai per smegenis kerta visų šių savybių turintys mišiniai, būna akimirkų, kad žaisdmas „Lost World“ galvoji, kad čia ne trijų, o mažų mažiausiai šešių dimensijų žaidimas.

86087_SLW_0430_1windy2_01

Du su puse dė.

Šie žaidimo bruožai nors ir neatsparūs kritikai, bet yra verti išskirtinio dėmesio dėl paprastos priežasties — jų dėka žaidimas tampa netikėtumų kupina fiesta. Su savotiškomis keistenybės ir sąlyginai rimtais iššūkiais. Net jei nekabina žaidimo siužetas ar audiovizuali stilistika, tūlam žaidėjui pakaks mechanikų mišinio sužądinto smalsumo, kad jis ir toliau judėtų į priekį. Vien to pakanka ir tam, kad skirti žaidimui palankų vertinimą. Iš esmės „Sonic Lost World“ būtų žiauriai geras ir tikrai išskirtinis žaidimas, jei tik nebūtų toks pasimetęs. Na bet nieko nepadarysi, keliaujant į šviesų rytojų, visiems pasitaiko trumpam pasiklysti. Konkrečiai šio žaidimo paklydimai bent jau nepranašauja nieko blogo, greičiau jau priešingai. Ežiukas rūke pagaliau rado teisingą kelią. Belieka tikėtis, kad ateityje jis nebus mestas dėl takelio.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *