Realpolitiks – varginanti politika

Jei atmintis neapgauna, realpolitics yra politikos vykdymas su nuogu pragmatizmu, nekalbant nieko apie idealogiją. Jei žaidimas taip pavadintas, tai vadinasi, kad kūrėjai turbūt nori kažką rimto pasakyti. Kita vertus, gal tai tėra pigus bandymas atrodyti kietiems ir matantiems kiaurai pasaulio melus. Tačiau tuo pačiu žaidimo krovimo ekranuose vaizduojami pasaulio lyderiai – Trumpas, Putinas, Merkel – kaip paprasti civiliai, namie ar darbe žaidžiantys Realpolitiks. Kažkiek persistengta!

20170307112007_1

Vizualiai žaidimas, prieš pradedant žaisti, primena vieną iš Paradox studijos grand strategy žaidimų. Prieš jūsų akis – pasaulio žemėlapis, kuriame galite išsirinkti šalį, už kurią žaisite. Kairėje galite pasirinkti vieną iš kelių pasaulinių scenarijų. Kadangi žaidimas yra apie modernius ir ateities laikus,  tad alternatyvūs scenarijai yra, pavyzdžiui, po atominio karo ar net po kelių šimtų metų, egzistuojant keistoms naujoms valstybėms. Kiekviename scenarijuje bent kelios valstybės – dažniausiai tos didžiausios – yra rekomenduojamos kaip įdomūs pasirinkimai, nes joms kūrėjai davė alternatyvias kampanijas ir laimėjimo sąlygas. Vadinasi, kaip Vokietija, tu gali bandyti atkurti trečiąjį reichą – tuo tarpu kokia Argentina tiesiog bandys laimėti ilgąją šimto metų kampaniją.

20170307112419_1

Tačiau žaidimas nėra nė perpus toks detalus, kaip kuris nors iš Paradox kūrinių. Maža nuodėmė jei lyginsime su Victoria 2, bet vis tiek kartais atrodo, kad galėtum žaisti ką nors gilesnio. Vienas tokių žymiausių trūkumų yra tai, kad blokų – valstybių sąjungų – kūrimo mechanikai buvo paaukota bet koks globalinės situacijos realizmas. Šalis gali priklausyti tik vienam blokui, nes mechaniškai bloko įkūrėjas gauna naudotis jos karinėmis pajėgomis. Žaidimas taip prasideda be jokių egzituojančių valstybinių sąjungų, tokių kaip NATO ar ES. Tad atmetus tavo šalies polutinės santvarkos diktuojamas sąlygas karui skelbti, tu turi labai nedaug apribojimų.

Šalių politinė santvarka yra pakankamai blausiai apibrėžta ir mažai trukdanti žaidimą. Demokratijos  turi daugiausiai problemų banadant užpulti kaimyną ar panaudoti branduolinius ginklus, bet šalies vidinei ekonominei santvarkai tai turi mažai įtakos. Vadinasi, mokesčių politiką (reguliuojamą vienos slankiojančios skalės) galiu tvarkyti kaip noriu, o vyriausybės kišimosi į ekonomiką rodiklis iš esmės egzistuoja tam, kad egzistuotų. Kita vertus, Jugntinės Tautos labai mėgsta priimti įstatymus, varžančius diktatūrų ar totalitarinių valstybių karinę galią – ar leidžiančius jas pulti demokratijoms, kada tik tos nori – tad realiai nėra reikalo stabdyti liaudį, jei ji nori daugiau laisvės. Dar daugiau: norint demokratizuoti Šiaurės Korėją, tereikia pralošti karą prieš Pietų Korėją ir pastaroji mielai primes tau demokratiją. O tada galėsi mėgautis jos privalumais tol, kol liaudis vėl išbalsuos kelią į diktatūrą (taip jau pasitaiko).

20170307105826_1

Kodėl Šiaurės Korėja pralaimėtų šį karą, ypač kai neegzistuojant jokiems tarpvalstybiniams susitarimams niekas negelbėtų Pietų Korėjos? Todėl, kad nors žaidimas ir suabstraktina karą iki keturių (penkių jei skaitai transportą) karinių tipų ir visa kova vyksta viename meniu, visgi dalinių efektyvumas priklauso nuo valstybės išsivystymo. O tai kyla iš Realpolitiks valstybinių projektų medžio. Jis primena įprastą 4X tyrimų medį, tik išskaidytą pagal įvairias sritis ir kategorijas kaip Sins of a Solar Empire. Kiekvienas projektas turi atitinkamą kainą – kartais pinigų, kartais Action Points, HDI reitingo ar net kitų projektų. Tačiau įdomiausia tai, kad projektai turi ir išlaikymo kaštus – vadinasi, tiek tavo sveikatos apsaugos sistemos plėtrą, tiek kariuomenės modernizaciją reikia išlaikyti nuolat. Kartais situacija gali priversti ir nutraukti kai kurių projektų palaikymą.

Tai yra turbūt vienas įdomiausių žaidimo bruožų. Antras įdomiausias yra turbūt galimybė paremti riaušes, kas yra rimtų rimčiausi sukilimai Paradox prasme. Paremdamas sukilimą perimi sukilėlių pusės valdymą lyg tai būtų tavo karas, tačiau finansuoti juos gali tik kas kelius mėnesius ir niekas negarantuoja, kad tavo pinigai materializusis į karius ir tankus. Nežinau, kas lemia sukilėlių technologinį lygį, bet vienu metu, kaip Brazilija, palaikiau sukilėlių armiją, kuri buvo du ar tris kartus skaitlingesnė nei Kinijos Liaudies Respublikos lojalistų pajėgos. Nelabai efektyvus karas buvo, bet smagus užtat.

20170307130057_1

Kita vertus, pats žaidimas nėra labai gražus ar gerai įgarsintas. Aišku, 4X rinka tikrai negarsėja savo vizualiniu ir audio išdirbiu, ką jau kalbėti apie žaidimus, išleistus už JAV ribų, tad palyginus kai kuriais, tarkim, Slytherine leidiniais, Realpolitiks atrodo dar neblogai. Tačiau tie žaidimai yra turbūt gilesni ir geriau įgarsinti, ir galiausiai nesibaigia vien nenustojamu pasaulinių įvykių ignoravimu siekiant kuo greičiau kolonizuoti Mėnulį (kosmoso, vandenyno dugno ir Antarktidos kolonizacija vyksta pasaulinių finansavimo varžybų pavidalu – tu to pats pradėti negali).

Realpolitiks turi keletą šviežių ir įdomių idėjų, bet tai neiškelia žaidimo į aukštumas, kuriose jis būtų pastebėtas ir nuolat žaidžiamas. Tai, kad poltiniai blokai negali būti pervadinti ir yra skirti jį įkūrusiai valstybei stiprinti, gal yra rimčiausias bandymas pasakyti kažką apie tai, ką kūrėjai laiko real politics. Smagu, kad lazda neperlenkiama – išskyrus minėtus krovimo ekranus – bet benrai žaidimas yra varginantis ir neįspūdingas.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *