Priklausomybė nuo žaidimų. Jūsų istorija?

Šiame video „The Escapist Magazine“ darbuotojai dalinasi savo patirtimi su priklausomybę žaidimams. Ir tai priverčia pagalvoti apie save. Didžiausios priklausomybės žaidimams laikotarpį išgyvenau dukart. Pirmąsyk dar mokantis mokykloje, o vėliau šiek tiek pirmuose universiteto kursuose, kas labiau peraugo į priklausomybę nuo interneto o ne žaidimų.

Kaip ir dauguma, su video žaidimais, jei taip galima būtų šiuo atveju vadinti, susidūriau tarybinėse arkadose. Palangoje prieš dvidešimt metų jos buvo tikrai solidžios. Dabar jau sudegusiame Kurhauze buvo didelė salė pilna automatų – „Jūrų mūšis“, kelių rūšių lenktynės, shoot’em’up’ai ir pan. Jie gerai degindavo kapeikas ir tuo metu buvo totali palaima. Vėliau atsirado kompiuterinės, kuriose dominavo ZX Spectrum platformos kompiuteriai. Topinė buvo tos pačios Palangos šachmatinėje (na, aš visas vasaras praleisdavau Palangoje, tai pardon). Čia jau reikėjo mokėti už žaidimo valandas ir galimybę pakalti nerealius tuo metu žaidimus „Bruce Lee“ ar „Saboteur“. Ir tuomet labai užsinorėjau ZX’o, na ir po poros metų jau tupėjo toks namie. Tai apmalšino poreikį nuolat žaisti, nes buvo galima bet kada ir tai iš esmės nelabai turėjo didelio poveikio mokslams, priešingai nei pirmos meilės ir kiti paaugliški nusvaigimai.

Ir nors po kažkiek laiko namuose atsirado 8bit konsolė, o vėliau miesto kompiuterines užkariavo 16 bitų Segos, pirmi rimti rūpesčiai prasidėjo, kai keliskart užsukau pas klasioką, turėjusį labai padorų PC (tam laikui – apie ’96) ir labai dievišką Heroes of Might and Magic II. Tai jau sukėlė tam tikrą susirūpinimą tėvams, nes iš mokyklos pareidavau tik kokia 22 val. na jau visai vakarėjant. Jau studijuojant, antrame kurse kambariokas įsigijo PC ir tai sujaukė ir taip sujauktą studento gyvenimą. Tokiu sąlyginai laisvu gyvenimo laikotarpiu kompiuteris ir priklausomybė žaidimams itin neigiamai atsiliepia studijoms. Ir nors sėdėjimai iki paryčių prie „Might and Magic“ paveikė ir taip neidealius mokslo rezultatus, ta priklausomybė neturėjo tokios griaunančios jėgos, kaip kad gyvenime atsiradusi mergina, kas privedė studijų nutraukimo. ZOMG.

O dabar… na vertinant retrospektyviai pagaliau galiu daryti išvadą, kad gyvybei pavojingų priklausomybių žaidimams neturėjau (priešingai nei vyrukas iš video, viena rytą praradęs sąmonę vonioje) ir dabar neturiu. Ir nors prisirišimą prie „World of Warcraft“ galima vertinti kaip priklausomybę – visiškai nedvejodamas pakeisčiau jį kitu žaidimu, jei jis tik pasiūlytų kažką geriau nei WoW. Visi fail’ina – aš lieku su WoW. Taip pat galiu prieiti išvadą, kad šiuo metu mane labiausiai domina MMO žaidimai. Bet tai tikriausiai yra visuotinė tendencija, ypač kai stebi kaip visi kiti žanrai beatodairiškai eina į internetą, kartais net ir neturėdami tam preteksto.

Tokia mano priklausomybės istorija, su tam tikrais nukrypimais. O kokia jūsų? Pasitaškykite komentaruose.

ŽPat.

Komentarai

9 komentarai/-as/-ų
  1. Originalas 2009/03/24 Atsakyti
  2. Stiuartas 2009/03/26 Atsakyti
  3. u- 2009/03/24 Atsakyti
  4. ZZ1 2009/03/24 Atsakyti
  5. Originalas 2009/03/24 Atsakyti
  6. Originalas 2009/03/24 Atsakyti
  7. Stiuartas 2009/03/26 Atsakyti
  8. Originalas 2009/03/24 Atsakyti
  9. amonas 2009/04/02 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *