Pirmieji „Far Cry 5“ įspūdžiai — viltis miršta paskutinė

Žvarbus ir dulksnotas rytas Gildforde. Ūkanotojo albiono orai, nors ir primena Lietuvą, bet ore tvyranti drėgmė smelkiasi pro rūbus ir odą. Išlipu iš traukinio ir įjungęs „Google Maps: pamirštu apie žvarbą, veidas nušvinta. Lyg kokiam Hario Poterio nuotykyje, nuo Gilfordo traukinių stoties iki saulėtos Montanos vos pusė minutės kelio pėsčiomis.

Mūsų komanda gavo išskirtinį kvietimą, kartu su žurnalistais iš kelių Europos šalių aplankyti „Ubisoft“ biurą Didžiojoje Britanijoje, kur po trumpos kavos pertraukėlės ir pokalbio su „Far Cry 5“ prodiuseriu gavome progą tiesiog pažaisti. Nepilnos dvi valandos, nemoderuojamų, nevaržomų ir sunkiai pamirštamų nuotykių žaidime, kuris parduotuvių lentynas išvys tik kitų metų pavasarį. Tikslas? Išsiaiškinti ar laukimas to vertas. Vis tik tai penktasis žaidimas serijoje, tad net ir labai mylintys šią seriją gali jaustis pavargę nuo egzotinių salų ir psichiškai nestabilių jas engiančių tironų.

Jei domitės žaidimų kultūra, jau žinote, kad pagrindinis penktosios dalies išskirtinumas lyginant su kitais serijos žaidimais yra pasaulis kuriame vyks veiksmas. Pirmą kartą serijos istorijoje, mes turėsime progą žaisti civilizuotame mūsų dienų pasaulyje. Veiksmas mus blokš į įstabaus grožio, nuošalių vietovių nestokojančią Montanos valstiją (JAV), kur susidursime su militarizuotu religiniu kultu. Kūrėjai teigia, kad separatizmo idėjų narpliojimas yra viena pagrindinių žaidimo siunčiamų minčių. Siužetas įkvėptas pastarojo penkmečio įvykių, kai žmonės visame pasaulyje praranda pasitikėjimą centralizuota valdžia, korporacijomis, bankais ar vieni kitais, atsisako globalizmo idėjų ir priešindamiesi šiems procesams užsisklendžia savo „socialiniuose burbuluose“.

Nepaisant to, pirmieji mūsų įspūdžiai su žaidimu liudija, kad „Far Cry“ išlieka ištikimas savo prigimčiai, tad žaidėjų laukia ne tik įdomią socialinę perspektyvą siūlantis pasakojimas, bet ir tradiciškai chaotiškas veiksmas, lydimas kovų už būtį ir milžiniškus plotus niokojančių gaisrų su kulkų krušos priemaišomis

Prieš sėsdami žaisti paklausėme žaidimo prodiuserio ar „Far Cry 5“ buvo įkvėptas nūdienos realijų, kurių fone vyko daugybė socialinių ir politinių procesų, bloškiančių visuomenę atgal į izoliacijos ir nacionalizmo epochą. Pasirodo atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas.

„Žaidimo koncepcija gimė prieš trejus ar ketverius metus, tad šiandien mus jaudinantys procesai anuomet dar nebuvo plačiai aptarinėjami. Originali žaidimo idėja kilo mūsų kūrybos direktoriui Danui Hay. Žiūrint žinias jį nuolat apnikdavo jausmas dėl krypties, kuria einame, jis mąstydavo, ar situacija pasaulyje išties prastėja. Jam buvo sunku apibūdinti savo savijautą, nes anksčiau neteko patirti nieko panašaus. Kalbu apie tą nuojauta, kad mes, kaip visuomenė, ar kaip civilizacija judam skardžio link ir vienas neatsargus žingsnis lems nuopolį“, – prisimena žaidimo prodiuseris Darrylas Longas.

„Jis (Danas Hay) norėjo pagauti šią savijautą ir iš jos kylančią baimę, bei perteikti ją žaidimo veikėjui, o tai jau savaime tapo viso žaidimo esme. Tiesa ta, kad žaidimas nėra apie politiką. Žaidimas yra apie kultą ir apie žmogų, apie Džozefą Sydą kuris valdo pasaulio pabaigos kultą. Žaidėjas bus įmestas į patį šių įvykių sūkurį. Toliau jau Jūsų sprendimas kur ir kaip mesti iššūkį kultui ir ką pasirinkti savo sąjungininkais. Hope apygardoje pilna žmonių ir jie atspindi platų pasaulėžiūrų spektrą. Kai kurie jų labiau konservatyvūs, kiti mažiau, kitiems išvis į viską nusispjauti. Tai, kaip jūs bendrausite su šiais veikėjais, ką pasirinksite kaip savo sąjungininkus, taip pat pasakos istoriją, tik šį kartą apie Jus, kaip apie žaidėjus. Taigi žaidimo procesas nėra pasakojimas išskirtinai tik apie JAV realijas, Jūsų pasirinkimai seks istoriją ir apie Jus“, – aiškino D.Longas.

Kadangi kelionės metu turėjome progą susipažinti su žaidimo priešistore, o tiksliau, su žaidimo veikėjų portretais, šis D.Longo atsakymas išties sudėliojo daiktus į savo vietas. Matote, Sydų šeima nėra kilusi iš Montanos. Jaunasis Džozefas gimė ir augo nedideliame Romos miestelyje, Džordžijoje. Jis gimė šeimoje kurią galima vadinti arba perdėm religinga, arba perdėm asocialia, priklausomai nuo to, kuriuo kampu pažvelgsite į jos gyvenimą. Ypatingai religingas, bet į alkoholizmo liūną įklimpęs tėvas daugelio buvo vadinamas senu bepročiu Sydu. Jį dažnai galėjai išvysti su biblija rankoje, dar dažniau su viskio buteliu ar diržu kitoje. Nuolat mušami vaikai ir absoliutus pasaulietiškų dalykų draudimas namuose lėmė tai, kad trys broliai Sydai augo savo iliuzijų pasaulyje. Vyresnysis brolis Džeikobas svajojo nužudyti tėvą, švelnus jaunėlis Džonas svajojo apie švelnumą, o mūsų antagonistas Džeisonas sykį išgirdo balsą, kuris žadėjo didžią ateitį visiems broliams. Nevykusios santuokos išvarginta motina virto savęs pačios šešėliu ir visiškai nekreipė dėmesio į ją supantį pasaulį, tad aštrėjant tėvo karštinei, vaikų nugara kentėjo vien dėl to, kad jie drįsdavo pavartyti Žmogaus Voro komiksą ar su klase išeidavo į kiną. Vieno tokio pėrimo metu Džeisonas ir išgirdo balsą kuris teigė, kad pasaulis iškrypo ir bus sunaikintas, tačiau nedidelė sauja žmonių gali būti išgelbėta, o Džeisonas taps visų jų Tėvu.

Tąsyk balsas nutilo ir nebeaplankė Džeisono nei vaikystėje, nei sudėtingoje paauglystėje, kurią visa trijulė praleido internatuose. Broliai buvo įvaikinti, tačiau naujieji tėvai ieškojo vergų, o ne vaikų, tad netrukus Džeikobas paleido visą įtėvių turtą pelenais. Taip broliai buvo išskirstyti. Džeikobas sėdo už grotų, Džeisonas gyveno psichinio ligonio gyvenimą, nes jį nuolat draskė noras dalytis tuo ką dar vaikystėje sakė balsas, tačiau kas kartą išsižiojęs apie savo regėjimą jis automatiškai netekdavo visko ką tuo metu turėjo. Nuo jo nusisukdavo draugai, jis netekdavo darbo ir gyveno visiškoje atskirtyje, kurioje išmoko žavėtis paprastumu ir kančiomis idant tikėjo, kad šie dalykai veda mus išganymo link. Jaunėlis Džonas pateko į turtingą ir religingą šeimą, kurioje tvyranti tvarka ir prietarai išmokė vaiką meluoti ir gyventi dvigubą gyvenimą, kad įsiteiktų naujiems savo globotojams. Vėliau Džonas tapo įtakingu advokatu, kuriam žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir tapdavo jo įkaitais. Džeikobas pasirinko karinę tarnybą ir tapo jūrų pėstininku, o Džeisonas dar sykį išgirdo balsą ir jo pamokytas nutarė suburti visus brolius draugėn.

Džoną rado pirmąjį, o jau su jo pagalba ir įtaka jiedu rado ir dvasišką luošį Džeikobą. Pasirodo jis nenuilstamai kovėsi Afganistane, kur atliko net kelis kovos turus, tačiau žvėriški jo paties poelgiai bei draugų mirtys sukėlė potrauminį streso sindromą, tad JAV karinės pajėgos grąžino karį namo kad išmestų jį į gatvę. Tokiu būdu ši trijulė sukūrė savo pasaulio pabaigos kultą ir kvietė jungtis visus trokštančius išganymo, bei gyvenimo naujajame pasaulyje po to, kai viešpats sunaikins viską, ką yra sukūręs. Šis pažadas pamažėl traukė naujus žmones iš paribių ir žemiausių socialinių sluoksnių, tačiau augant bažnyčiai, plito ir jos įtaka.

Kai kultu susidomėjo FTB, broliai nutaria iškeliauti toliau nuo smalsių akių ir bakstelėję pirštu į žemėlapį rando tam tobulą vietą. JAV centre esanti Montanos valstija, išraižyta kalnų ir miškingų vietovių, nestokojanti mažų, bet žemės ūkiu turtingų gyvenviečių, tiko idealiai, ką jau bekalbėti apie simbolizmą, slypintį apygardos pavadinime — Hope (angl. viltis).

Subūrę karavaną, broliai perkelia savo kultą į naują vietą, kur planuoja ruoštis pasaulio pabaigai, o augant įtakai tampa agresyvūs ir vardan švento tikslo yra pasiruošę viskam, taip pat beatodairiškam plėšimui, žudynėms ir žmonių grobimui. Broliams šis virsmas labiau nei natūralus. Jų pačių gyvenimas jiems įrodė, kad dabartinė visuomenė ne tik stokoja atjautos, o svetimos kančios ne tik kad niekam nerūpi, bet ir dažnai tampa patyčių priežastimi.

Praradę bet kokį tikėjimą visuomene, broliai Sydai iš naujo įvertina ir žmogaus gyvybę. Juk, pasak Viešpaties, visi ar taip, ar taip pasmerkti neišvengiamai žūčiai ugnyje po savo pačių tuštybės griuvėsiais. Todėl kadaise taikiai veikęs kultas (koks tikslas žudyt pasmerktuosius?), pajutęs grėsmę atlieka 180 laipsnių posūkį. Būtent tada, kai nepageidaujamas aplinkinių dėmesys išprovokuoja kulto narius panaudoti ginkluotą jėgą, šių įvykių sūkuryje atsidursime ir mes. Būdami Hope apygardos šerifo pavaduotojais vyksime suimti brolių ir turbūt nė sakyti nereikia, kad Tėvo Džozefo vaikai neleis tam nutikti.

Išsiaiškinę kas su kuo valgoma sėdome žaisti ir ieškoti skirtumų tarp to, ką esame pratę matyti ir to, ką siūlys naujasis žaidimas. Iškart verta pastebėti, kad 4K raiškoje atkuriamas pasaulis tuoj pat gniaužia kvapą. Montanos valstija pasižymi turtinga gamta, o „Ubisoft“ pasaulių kūrėjai garsėja kaip ekspertai, kai kalba pasisuka apie žinomų vietovių perteikimą žaidime. Turime aibę pavyzdžių, nuo renesanso epochos Romos iki senovės Egipto, kai žaidėjai kartais net pamiršta žaismą išmainydami jį į virtualų turizmą. Panašu, kad Hope apygarda nebus išimtis, o pasaulio mąstai lemia tai, kad milžiniški žaidimo plotai yra tokie pat laukiniai, prie kokių esame pratę.

Taigi, jau pirmomis žaismo minutėmis, dar dorai nesuprasdami, kas prie ko, mes išvažiavome apžiūrėti apylinkių ir įlėkėme į kulto užkardą, kur netrukus prasidėjo ginkluotas susirėmimas. Nenorėdami veltis mėginome sprukti mišku, tačiau jau netrukus mūsų automobilis apkabino medį ir teko kulniuoti pėsčiomis. Nuo vilko ant meškos… Tiesa iš pradžių susierzinome, kad teks deginti laiką klibinkščiuojant iki civilizacijos ir veiksmo, tačiau netrukus teko įsitikinti, kad „Far Cry“ pasaulis, nors ir milžiniškas, bet veiksmo jame netrūks.

Išlindę iš miško pėdinome dirbamais laukais, kur tarp nurinktų javų užsirovėme ant kulto smogikų organizuojamos egzekucijos. Jie nukryžiavo kažkokį bėdžių ir ketino paleisti jo laukus pelenais, kai išvydo mus ir nutarė, kad dar vienas nukryžiuotasis tik papuoš jau ir taip makabrišką vaizdą. Įdomu tai, kad jie artinosi neskubėdami, tačiau prasidėjus susišaudymui tuoj pat iššovė signalinę raketą. Ilgai laukti atoveiksmio nereikėjo, nuo netoliese esančio plento kaip mat atskubėjo du pikapai. Vienas atvežė būrį kulto sekėjų, kitas kulkosvaidį.

Tuo ir baigėsi pirmoji mūsų pažintis su laukine Montanos gamta. Šiek tiek daugiau apie mūsų klajojimus, pasiskraidymą lėktuvu bei žaismo ypatybes pasakojame ir vaizdo įraše, kuriame išvysite 15 minučių montažą iš žaismo kurį nufilmavome viešėdami studijoje.

 

Skirtingai nei ankstesniuose serijos žaidimuose „Far Cry 5“ turės keletą išskirtinių aspektų, kuriuos verta paminėti. Visų pirma tai veikėjo kūrimo įrankiai. Tai yra pirmasis šios serijos žaidimas, kuriame mes galėsime parinkti savo veikėjo rasę, lytį bei išvaizdą. Akivaizdu, kad dalis pamokų, kurias „Ubisoft“ išmoko kurdama „Tom Clancy’s Ghost Recon Wildlands“ žaidimą, bus panaudotos ir čia. Kalbame ne tik apie veikėjo kūrimą, bet ir apie tai, kaip bus tyrinėjamas platus žaidimo pasaulis.

Buvome pratę naujas teritorijas ir užduotis atrasti kopdami į kalnus ar radijo bokštus, tačiau dabar to daryti nereikės. Nuo šiol naujas vietoves mums atskleis tie patys dalykai kuriuos naudojame ir realiame gyvenime. Skelbimų lentos ar civiliai suteiks informaciją apie šalutines misijas, kelio ženklai informuos apie laukinę gyvūniją ir medžioklės plotus, rasti užrašai ar garso įrašai informuos apie teritorijas kuriose smurtauja kulto nariai ir taip toliau.

Greta to į žaidimą atkeliauja ir būrio mechanika, tad žaisdami „Far Cry 5“ galėsime verbuoti išskirtinius personažus, kurių kiekvienas išsiskirs specifiniais įgūdžiais, pradedant snaiperiu ir baigiant visą gyvenvietę pelenais paleisiančiu lėktuvo pilotu. Gyvūnėlių mylėtojai galės įvykdyti šalutinių misijų, kurių metu išgelbėtas šuo ne tik padės žvalgytis, bet ir atneš kritusių priešų ginklus. Be šuns galėsime prisijaukinti ir kitus laukinius gyvūnus, ši mechanika paveldėta iš „Far Cry: Primal“ ir bus beveik identiška tam, ką matėme senesniame žaidime.

„Far Cry 5“ išleidimas numatomas kitų metų pavasarį, visa žaidimo kampanija pateikiama atvirame pasaulyje, tad kiekvienas žaidėjas galės rinktis savo kelią ją įveikti. Šios dalies kampanija taip pat gali būti įveikta kartu su draugais naudojant kooperacinį režimą.

„Far Cry 5“ žaidėme naudojant „PlayStation Pro 4“ kompiuterį ir 4K raiškos režimu veikti galintį „Samsung LU32H850 32“ monitorių..

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *