Papers, Please (beta) | Biurokratas

Daugeliu atveju stengiuosi vengti beta versijų. Šiais laikais toks prierašas prie žaidimo tapo galimybe išvengti piktų kritikų žvilgsnių ir pateisinti klaidas. Net jei beta versija būna nebloga, žaidusiesiems ji gali sumažinti malonumą žaidžiant galutinį, jau užbaigtą produktą. Išbandžius betą, nelieka to pačio pirmo įspūdžio, bet kartu ir nesi visiškai susipažinęs su žaidimu. Na, gal konkurencinguose daugelio žaidėjų žaidimuose tokia ankstyva pažintis su žaidimu ir yra svarbi, bet labai abejoju kompetityvių žaidėjų kiekiu, kuriems vieninteliams ši priežastis ir turėtų rūpėti.  Tad visad stengiuosi ir kitiems patariu tiesiog sulaukti pilnos žaidimo versijos. Visgi atsitiko taip, jog youtube pradėjo plisti Papers, Please vaizdo įrašai. Susidomėjimas palaužė principų pasipriešinimą pasibaisėtinai greitai ir net susiprasti nespėjau, kai jau sėdėjau pre titulinio žaidimo ekrano. Darydamas nemažą minties šuolį paskysiu, jog dėl to tikrai nesigailiu.

Po sekinančio, šešis metus trukusio karo su niekingais kapitalistais, šlovinga Arstotzkos valstybė užkariavo pusę Grestino miestelio. Likęs pasaulis, pamatęs didžią šios valstybės galybę tik ir ruošiasi užplūsti šalį beraščiais, nevalyvais imigrantais. Susitvarkyti su šia problema įkurtas Grestino pasienio kontrolės punktas, kuriame Tu ir užimsi garbingą imigracijos inspektoriaus vietą. Tad ruoškis: tik nuo tavo valios priklauso tiek Arstotzkos, tiek ir galybės varguolių likimai. Cha, jei kas prieš mėnesį būtų pasakęs jog kažkas sukurs žaidimą (ir dar tokį kokybišką) apie dokumentų antspaudavimą, nieku gyvu nebūčiau patikėjęs. Na, matyt, nesu apdovanotas ateities nuspėjimu, nes šis žaidimas (leisk priminti, jog jis dar tik beta stadijoje) yra tiesiog puikus.

Praleisčiau už kūrybingumą, bet šeimos biudžetas neleidžia...

Kiekvieną savo niekingo gyvenimo dieną pradėsi minėtame pasienio poste. Susipažinsi su taisyklių pakeitimais, o tada duosi ženklą ir truputį zombiški imigrantai pradės eiti pas tave su savo džiaugsmais, vargais ir padirbtais dokumentais. Tau teks tikrinti šių žmonių dokumentus ir arba įleisti juos į Arstotzką, arba siųsti atgal į varganas jų tėvynes. Kol informacija dokumentuose atitinka, viskas šaunu: kadangi pinigus gauni ne už atsėdėtas valandas, o už „apdorotus“ žmones, tad kuo greičiau jų atsikratai, tuo geriau (darbo laikas ribotas). Problemos prasideda, kai imigrantai pradeda pateikinėti netinkamus dokumentus. Radęs klaidą, negalėsi tiesiog to žmogaus išvaryti. Teks naudotis specialia sistema, skirta įsitikinti imigrantų netinkamumu – reikės pažymėti neatitkimus bei taisyklę, kurią jie pažeidžia. Tarkim, nuskenavus žmogų ir radus paslėptą ginklą, turėsi pažymėti tą ginklą nuotraukoje ir taisyklę, neleidžiančią įsivežti ginklų. Tada žmogui pranešama apie problemą ir stebi jo atsakymą, nuo kurio priklauso, kaip su tuo imigrantu teks elgtis. Naudotis šia sistema yra būtina, nes interesantas gali tiesiog užmiršti pateikti turimus dokumentus, ar būti nesenai pasikeitęs vardą. Savaime suprantama, jog visos šios mandagybės užima nemažai laiko, per kurį galėtum aptarnauti daugiau žmonių ir uždirbti daugiau pinigų, tačiau pernelyg skubėti irgi negali, nes už klaidas gresia baudos, o praleidus netinkamus žmones gali laukti ir dar blogesnės pasekmės.

Išsiblaškymas – tiesiausias kelias į baudos kvitus.

Uždarbis –  išties svarbi žaidimo dalis. Kaskart baigęs darbą grįžti namo pas šeimą ir turi sumokėti už nuomą, maistą, kitus būtinus dalykus. Jei dirbi blogai – pinigų viskam neužteks ir teks rinktis kuo tą dieną nepasirūpinti. Nors visa ta dienos pabaigos fazė atrodo kaip įprastas lygio pabaigos ekranas ir, rodos, tavo darbo neįtakoja, ilgainiui suprasi, jog yra visiškai atvirkščiai: prie darbo taisyklių pakeitimų, bent jau betoje, priprasti nesunku, tuo tarpu rūpestis dėl šeimynos dažnai privers skubėti, lekiant paskutinėms darbo valandoms, kad parneštum maisto, ar įsigytum medikamentų sergančiam sūnui. Viskas būtų dar geriau, jei galėtum, pavyzdžiui, paskirstyti maistą šeimos nariams savo nuožiūra, kaip viename Walking Dead epizodų, bet nevarykim dievo į medį – žaidimas ir taip puikus.

Susidūręs su visomis šiomis problemomis imi kitaip galvoti ir apie nesibaigiantį imigrantų srautą. Jie visi keliauja į Arstotzką, tikėdamiesi nuostabaus gyvenimo, kurį turbūt jiems įteigė komunistinės propagandos aparatas. Tačiau kas jų laukia, jei net gan aukštas pareigūnas, nuo kurio priklauso jų likimai, kartais pats sunkiai suduria galą su galu. Tai, jog dar neužbaigtas projektas, kurio beta trunka pusvalandį, sugeba sukelti tokių minčių, skatina laukti tiesiog pritrenkiančio žaidimo. Vienintelis kabliukas, keliantis šiokį tokį susirūpinimą, yra galimybė atsirasti monotonijai. Žaidimo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek įvairovės kūrėjas sugebės suteikti, simuliuodamas tokį nuobodų darbą. Žinoma, monotonija galėtų prisidėti prie tamsokos žaismo atmosferos, tačiau abejoju, ar žaidėjai nors ir tyčia sukeltą monotoniją laikytų teigiamu aspektu. Visgi, nors Papers, Please beta versija trunka neilgai, parsisiųsk ją , nes ir nebaigtas žaidimas yra vertas žaisti kaip savarankiškas projektas, o ne kaip pažadas ateičiai, kuo dažnai tampa kitos beta versijos.

 

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. Patarejas 2013/05/10 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *