Offtopic trip #1

Tai buvo viena tų akimirkų, kai šaižus zvimbtelėjimas ir cvaktelėjimas į šalmą pasigirdo gerokai anksčiau, nei plieninis .50 cal dudenimas. Eilinis Keleris sukniubo kaip maišas, mes nė nežvilgtelėję jo pusėn sugulėm į aukštą žolę ir ėmėm nervingai šliaužti į priekį. Per paskutines keletą valandų, šią procedūrą kartojom jau bene 5 sykius.  Staigaus proveržio metu, taktines pozicijas užėmę Britai neturėjo pakankamai pajėgų, kad judėtų toliau, bandė gint tai ką užėmė. Plynuose laukuose, kur pasitaikė proga ir priedanga, suverčia maišus ir dviem kulkosvaidžiais organizuoja kryžminę ugnį. Kepina saulė, laukuose suvežtas šienas, nė velnio jų nepamatysi kol nepradeda šaudyt. Tada krenti ir šliauži. Richteris net nedalino įsakymų, visi ir taip žinojom… Šliaužte iki pirmo griovo, užimti pozicijas, nustatyti ugnies taškų vietą, perduoti koordinates iš paskos einančioms mortyrų komandoms. Šiandien visą dieną tas pats. Tik ryte mūsų buvo 20, dabar 12. Ne 11.


Nusiritau į griovį, apsidairiau, trūko tik Brauno ir Šmito, nugara ir kojom įsirėmiau į pylimą ir kilstelėjęs dubenį, atsargiai žvilgtelėjau atgal, jie tebegulėjo užspausti ugnies visai šalia Kelerio. Matomai liko ten, kad nuo kūno nurankioti viską ką galima panaudoti. Ypač dūmines granatas, kurias šiandien naudojom be atvangos. Pora jų poptelėjo ir dabar, o įgiję minimalią priedangą, kai kurie mūsų paleido kelis atsargius, niekam konkrečiai nededikuotus šūvius. Šiaip sau, kad parodyt, kad apsikasėm ir šaudysim.

„Šūdas! Jie pajudėjo!“. Iškišau nosį, žiūriu tikrai. Šį kartą užsirovėm. Už suverstų maišų, pasirodo buvo suversta ir visa kuopa. Britai neketino laukti kol mes apsitrinsim griovyje. Per dūminę uždangą dorai nė nesimatė kiek jų. Paskubėjom su dūmais. Visai šalia driokstelėjo, Bekeriui nuplėšė šalmą. Kai jis atsirito iki mano kojų neramiai užmečiau akį, nes nežinojau ar norėsiu tai matyt. Ne, viskas gerai, nuplėšė tik šalmą. Bekeriui nuskilo, nors dabar jis sėdėjo kontūzytas ir negalėjo savo sėkmės vertinti blaiviu protu. Nuropojau iki jo, padaviau šalmą, patapšnojau per petį, atseit „sykį padėjo, ką gali žinot, gal vėl pravers“. Aš supratau, kad granatoms dar anksti, todėl meldžiausi, kad to driokstelėjimo sukėlėjas būtų pražiūrėtas 2 pounder‘is. Paaiškėjo, kad meldžiausi ne be reikalo. Na iš dalies ne be reikalo. Šaudė tikrai 2 pounder‘is, bet jis buvo ant vikšrų. Vos ne vienu metu mūsų link truktelėjo dvi šieno kupetos palaipsniui virstančios plieniniais valentinais. Kaput.

„Dūmų, daugiau dūmų ir atgal“ — plyšojo Richteris kai britų pusėje pradėjo bumbsėti mortyrų sviediniai, šį kartą pora GrW 34 vamzdžių mūsų negelbėjo. Jie išeikvos likusią amuniciją greičiau, nei mes nubėgsim mus skiriantį kilometrą ar pusantro. Aišku jei pakeliui, netapsim vikšrų puošmena valentinams.


Pažvelgiau į Bekerį, jis pamažu paipaliojosi, graibė šalmą ir vykdydamas Richterio nurodymus bandė ropštis iš griovio. Kitą akimirką jo kūnas jau šlumštelėjo atgal, kulkosvaidžio kulkos suvarpė jį kiaurai, krūtinėje pamačiau trejetą įstrižai išsidėsčiusių skylių, iš kurių kažkodėl rūko dūmai. Tik akimirką, vėliau juos užgniaužė besiplečiančios kraujo dėmės. Aš tik spėjau, kad kitų būrio draugų laukė arba ištiko panašus likimas. „Šiknon tą karą“ — pamaniau. Pariečiau kelius, apkabinau juos rankom, nuleidau galvą ir sėdėjau „puolime“. Gal praeis. Šaižus švilpesys informavo mane apie tai, kad mortyrų komanda per gerai informuota. Jie žinojo, kad mes traukiamės, greičiausiai nežinojo, kad mums tai nelabai sekasi, bet turėdami galvoje pirmyn judančius britus bandė juos „vesti“. Švilpimas garsėjo, paskui driokstelėjo…


Sąmonę atgavau tokioj pat būsenoj, kokioj ją ir praradau, bet dabar sėdėjau atremtas į šarvuočio vikšrus. Ausyse spengė, bet buvo smagu girdėti kažkur šalia kalbant vokiškai. Bandžiau pasukti ir užversti galvą, tikėdamasis pagal šarvuotį suprast, kas per dalinys, bet susivėmiau. Visai greta, manęs apsauginės šarvuočio plokštės buvo nusėtos kulkų žymėmis, kamufliuojantys dažai buvo išmozoti krešančiu krauju, kaulų ir plaukų likučiais. Užsimerkiau, mintyse vėl ir vėl sukdamas kiekvieną išsilaipinimą iš Sd. Kfz 251. Ne. Man irgi nebuvo taip, kad iš jo lipčiau raginamas Richterio. Į šarvus barbenančios kulkos visada tai padarydavo už jį.
Apsidairiau. Panašu, kad mes išmušėm britus, gerai, kad likau puolime. Vienas valentinas buvo visai čia pat griovio. Jis pats vienoj pusėj, bokštas kitoj. Užmėtytas maišais ir apipiltas žemėm, jis tapo kažkieno priedanga. Kulkosvaidžių nesimatė, bet šalia mėtėsi štatyvas. Akis užkliuvo už traktoriaus. Jo čia neturėjo būti. Vėliau pastebėjau greta stovinčią Pak–38. Pasiskolino traktorių ir atvilko. Išradingi šmikiai.


Galų gale prie manęs priėjo nemalonus veikėjas, berods Šturmbanfiureris Langė, dūrė pirštu sau per petį ir liepė nešdintis. Ne, ne bet kur žinoma. Mane laikinai priskyrė gerai aplamdytam Panzergrenadierių daliniui, kuris perėmė mūsų pradėtą misiją. T.y. toliau šukuoti laukus ir išmušinėti britus iš duobių į kurias jie sulindę. Prieš mums pajudant, dar gavau patampyti šaudmenų juostas prie šarvuočio pritvirtintam MG34 kulkosvaidžiui. Nuskilo aišku, nes dalis būrio vargo nuošaliau, laukuose. Antras valentinas buvo nugesintas kumuliatyviniu sviediniu, todėl jis galėjo būti važiuojantis. Nemalonūs niuansai — bokštelyje žiojinti skylė ir viduje tebetūnanti, lydytam pliene virta įgula. Ją reikėjo iškrapštyti ir tik tada patikrinti tanko būklę. Sprendžiant iš to, kad porą karių jau apžiūrinėjo valentiną be bokštelio, o pro šalį ką tik praturseno jaunuolis su skardine juodų dažų — tankas važiuos.

Užriaumojo  Sd. Kfz 251 variklis ir mes truktelėjom. Tylėdami, net nesusipažinę ir tikėdamiesi, kad pakilę ant artimiausios kalvelės, sėkmingai nuo jos ir nusileisim.

P.S. „Jei kyla klausimas WTF, atsakymo aš nežinau. Turėjo būti „Men of War“ intro, informuojantis apie viską, ką galima ir reikia daryti žaidime. Intro tapo per ilgas, buvo gaila išmest“.

Komentarai

Nėra atsakymo

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *