O, tu berods daug skaitai, ką galėtum rekomenduoti iš… fantastikos

Šią, paskutinę dalį parašyti užtruko ilgiausiai, dėl dviejų priežasčių – netikėtai iš nugaros prisėlinusių ir per kuprą užvažiavusių darbų, bet labiausiai, todėl, kad labai ilgai galvojau, kokias knygas siūlyti šioje skiltyje.  Keli iš pasiūlymų bus labai prieštaringi, bet pasistengsiu paaiškinti savo pasirinkimą. Pirmasis pasiūlymas yra „no brainer‘is“, o štai toliau, bus šiek tiek sunkiau. Taigi, pradedam:

1) Stanislav Loginov – „Amžinoji Šviesa“(pfaf 319) – Tai nuostabus ir visiškai nelauktas kūrinys, apie tai, kas, pasak Loginovo, nutinka po mirties. Ne, ne, iškart skubu užkirsti kelią įsivaizduojamiems prunkštimams, tai absoliučiai su religija nesusijęs dalykas, netgi matyt kažkiek priešingai. Ši knyga yra tokia despresiškai šilta, lyg gulėtum šiltutėlėje vonioje, kai tau taip šalta, dėl viso to netekto kraujo besiliejančio iš tavo perpjautų venų. Na, gal ne taip dramatiškai, bet knyga tikrai stipri. Kas įdomiausia, ji tiek įtraukia ir tiek ‚tikroviška‘, kad kiek beklausinėjau žmonių, kuriems rekomendavau šią knygą, visi jie ‚na fsiakyji požarnaji‘ pergalvojo apie visus mirusius giminaičius ir pažįstamus. Jei dar neskaitėte šios knygos – nuoširdžiai rekomenduoju. Jei skaitote rusu kalba, kiek žinau Lietuvos knygynuose yra ir versija originalo kalba.  Privaloma tvarka.

2) Colin Wilson – „Filosofinis akmuo“(pfaf 366) ir Colin Wilson „Sąmonės parazitai“(pfaf 431). Daugelis Colin’ą Wilson’ą žino tik iš jo vorų pasaulio serijos, bet tai vienas iš produktyviausių gyvų autorių – jo bibliografiją sudaro daugiau kaip 135 kūriniai (tiek pateikia wiki, nors iš kart prisipažįsta, kad tai toli gražu ne visi jo kūriniai). Nemažą dalį jo kūrybos sudaro ne fantastika, o  kūriniai persmelkti metafizikos, okultinių dalykų, bei egzistencialistinės filosofijos (jo „Access to inner worlds“ kažkada padarė didelį įspūdį skaitant jau universitete).

Iš kart skubu perspėt – tai labai sunkios knygos. Sunkios, bet intelektualiai stimuliuojančios iki maksimumo(ne Umberto Eco stiliumi, kai jis vartoja  skambius bei protingus žodžius ir frazes net ten, kur jų absoliučiai nereikia). „Sąmonės parazitai“ matyt yra šiek tiek lengvesnė, ir turėtu ypač patikti kažkiek su psichologija (ne su psichologe) „miegojusiems“ žmonėms. Po Wilson‘o, visa Chalkerio pseudofilosofija atrodys kaip ‚gilios šešiolikmečių diskusijos apie gyvenimo prasmę‘. Matyt labiausiai mane pakerėjo tai, kaip Wilsonas nepastebimai sulieja filosofiją ir psichologiją į fantastiką. „Parazituose“ jūs sutiksit ir didįjį Cthulhu ir dar senesnius padarus.

Šias knygas yra labai sunku rekomenduot, nes jos patiks labai nedaugeliui fantastų. Tiesą pasakius, „Eridanas“ pasielgė taip labai… hm, britai turi gerą posakį „cheeky bastard“ – kuris pilnai atitinka „Eridano“ poelgį – jie ant knygos užrašė: „Jei jūsų intelekto koeficientas didesnis nei xxx – jums patiks ši knyga“ – taigi po poros paskolinimų žmonės tiesiog nedrįsta sakyt, kad ji nepatiko. Perspeju, knygos jums arba bus absoliučiai nuobodžios ir neįmanomos, arba bus absoliučiai nerealios ir tai nepriklauso nuo jūsų intelekto koeficiento, gal tik šiek tiek.

3) Clifford D. Simak – „Kaukų draustinis“(pfaf 2/atskirai išleista tolkieno mokinių serija). Šią knygą dedu į trečiąją dalį todėl, kad ji nėra nei grynai mokslinė fantastika, nei grynai fantasy – tai labai įdomus jų abiejų mišinys. Tiesą pasakius, mano žmonai ši knyga absoliučiai nepadarė jokio įspūdžio, o man, savo laiku, tai buvo mieliausias kada nors skaitytas romanas. Vien pagalvojus apie sėdėjimą gražią ir šiltą rudens dieną kaukų draustinyje, gurkšnojant saldųjį spalio alutį, stebint kaip troliai tempia misterio O‘tulo lipamąjį akmenį, man iki šiol pilve atsiranda toks mielas ir pūkuotas jausmas. Tiesiog miela ir graži knygutė.

4) James Rollins – „Sigma Force“ serija (pirmos trys knygos yra išleistos lietuvių kalba „Eridano“ – „Kaulų žemėlapis“, „Juodasis ordinas“, „Judo padermė“). Šią seriją norėjau kabint į šį sąrašą iš kart, su perspėjimu, kad žiūrėti į ją griežtai kaip į fantastinę, nieko su realybe neturinčią nuotykių seriją. Po to, kai nesugebėjau perskaityt paskutinės „Devil colony“, staiga susimasčiau, ar tikrai aš ją galiu rekomenduoti. Taip, ji smagesne nei Brown‘o „šedevrai“. Žmona sako, kad nesupranta mano pasipiktinimo, ji praleidžia visas logines klaidas bei konspiracinius kliedesius ir skaito ją kaip gerą, pigų veiksmo romaniūkštį. Aš taip nesugebu, aš pradedu mintyse, rėkt ant autoriaus, ir tai trukdo skaitymui.

Taigi, jei jūs irgi sugebate ignoruoti visus nelogiškumus ir tiesiog mėgautis trileriu – galiu drąsiai rekomenduoti. Jei jūs, kaip ir aš, purštaujat ir šnirpščiat, bei mintyse rėkiat ant autoriaus perskaitę nesąmonę – šį pasiūlymą praleiskit.

5) Tik dėl to, kad penki yra kažkoks magiškas skaičius, kurio nepasiekus aš neprisiverčiu publikuot šių rekomendacijų, ar gal dėl to, kad štai taip protingai atsakyt į komentarus po pirmosios dalies – Vladimir Vasiljev „Raganius iš Didžiojo Kijevo“(pfaf 297).  Tai postapokaliptinė mokslinė fantasy(?) apie vieną tokį raganių, vardu Geraltas, kuris yra mutantas turintis vienintelę funkciją – kovoti su sulaukėjusia technika. Iš kart užbėgu visiems purkštaujantiems už akių – Vasiljevas ne tiesiog aklai nukopijavo, jis yra gavęs Sapo leidimą. O knygos(lietuviškai yra berods dvi – šita ir „Laukinių sunkvežimių medžioklė“) yra netikėtai geros. Iš pradžių pradėjus skaityt jos atrodė kaip spjūvis Sapui i veidą(net Ciri ir ta yra), bet jos tikrai labai geros. Perskaičius supranti, kad tai ne išsigimimas ar šventvagystė – tai labai įdomi dviejų visatų ir dviejų autorių samplaika. Vasiljevas man labai patiko Lukjanenko sargybų serijoj, kai pradėjo seriją rašyt iš tamsos pusės(čia dar tais laikais, kai vampyrai čiulpdavo kraują, o ne  blizgėdavo).  Trumpai tariant, jei Raganiaus nelaikote altorėlyje ir neatnašaujat aukų Sapui, sūlau pamėgti ir įvertinti šią raganiaus interpretaciją.

Taigi, štai mano atsakymas į neretai pasigirstantį klausimą „O, tu berods daug skaitai, ką gali pasiūlyti iš…“. O ką siūlote jūs?

Komentarai