Mount & Blade: Warband – Napoleonic Wars DLC | Trečio asmens Cossacks

Trakšt! Pokšt! Keberiokšt! Štai ir apibendrinau žaidimo procesą „Mount and Blade: Napoleonic Wars“ DLC(parsisiunčiamo turinio paketas). Aišku, visų pirma kazualams, kalofdūčiams ir visokiems priklydėliams pakeleiviams reikia kantriai paaiškinti kas yra Mount and Blade ir už kokius nuopelnus mes jam „DL‘inam per visus galus C“.

„Mount and Blade“ yra iš Turkijos atkeliavęs žaidimas, kuriame iš trečio asmens perspektyvos simuliuojamas viduramžiško kareivio gyvenimas Antipabaltyjy. Kadangi į armiją paimto ir ietimi ginkluoto valstiečio simuliatorius būtų trumpas, liūdnas ir dar smirdėtų, čia pradedi kaip laisvas žmogus, galintis laisvai samdyti kitus į savo šoblą. Žaidimo tikslas yra užimti visą regioną. Turbūt. „Mount and Blade: Warband“ išplėtė žudymo ir plėšimo simuliatorių pridėdamas kažkur Antičekijoj esančią dykumą su pseudoarabais, o „Mount and Blade: With Fire And Sword“ išpildė mūsų fantaziją apie buvimą lenkus šaudančiu kazoku! Tačiau „Napoleonic Wars“ pasirodė „Warband“, ne (daugiau mažiau taiklias) muškietas, granatas ir „išeisiu pavalgyt kol konvojus peržygiuos žemėlapį“ mechaniką pristačiusiam „With Fire And Sword“.

+3 Lyderiškumo žandenos

Be to, kaip spyris kaustyta nagine į kiekvieno „Mount and Blade“ fano slėpsnas yra tai, kad nepaisant to, jos yra didesnis už „Warband“ pagal užimamą vietą diske, „Napoleonic Wars“ neturi vieno žaidėjo kampanijos. Kartoju: nėra kampanijos! O aš jau norėjau su pagaliais ginkluotais rusais šturmuoti Paryžių!  Jaučiuos pažemintas, pažemintas! Kita vertus, kampanijos stygių turbūt gali paaiškinti tai, kad DLC kūrė ta pati komanda, kuri ankščiau pagamino labai į šį DLC panašų „Mount and Blade“ modą „Mount and Musket“. Jei gerai pamenu, panašiai gimė ir WFaS…

Nusivylus atimta galimybe iš samdytų valstiečių raupų išėstais snukiais išugdyti savus „Chosen Men“, fanai traukia į daugelio žaidėjų režimą, kur susikuria veikėją, tiksliau, jo veidelį ir pasirenka vėliavą (renkantis pagal šalį Lietuvą vaizduoja visada klasiškas Vytis). Neišvengiamai pusė karių mūšyje yra pavadinti kokia nors „Richard Sharpe“ variacija. O tada į mūšį!

Tiek raitelių vienoje vietoje pamatysi nebent nuobodžiuose vieno žaidėjo mūšiuose ar bepročių serveriuose.

Kiekviename mače kovoja dvi istorinės šalys, tačiau skirtumai tarp jų dažniausiai yra tokie minimalūs, kad rinktis reikia pagal tai, kokios spalvos kvailos kepurės (kiveriai) labiau patinka. Tiesa, šauniausiai atrodo britai, ypač škotų Black Watch su kiltais, po jų seka, tikriausiai, prūsai. Tada žaidėjas turi laimės rinktis klasę. Pėstininkų kategorijoje pirmi variantai dažniausia būna muškietininkai, nežymiai besiskiriantys pagal aprangą ir dalinio pavadinimą. Jie yra ginkluoti muškieta, ginklu, besityčiojančiu iš sąvokos taiklumas, kartais ir šaltuju ginklu (kam to reikia, jei vieno mygtuko paspaudimu pereinama į prie vamzdžio pritvirtinto durtuvo naudojimą).

Lengvieji pėstininkai dažniausiai turi kitų pasirinkimų: muškietonus (primityvius šratinius šautuvus, parankius tarp namų ir daugiau niekur), įvairius muškietų variantus (tariamai taiklesnius ar greičiau šaudančius) ar graižtvinius šautuvus (akivaizdžiai melagingai tariamai taiklesnius ir tikrai be durtuvo, tad naudojamus kaip vėzdus), be to, ir atskirą šaltąjį ginklą. Šauliai dažniausia ginkluoti minėtais graižtviniais šautuvais, tačiau taiklumu net nepriartėja prie Šono Byno ar istorinio realizmo.

Klasės dar skirstomos pagal pareigas – dauguma racionalių žmonių yra eiliniais, keletas keistuoliu – pistoletais ir kardais ginkluotais karininkais, bepročiai ir pacifistai (vadinas, irgi bepročiai) – muzikantais ir vėliavnešiais. Rusai suteikia galimybę išbėgti į mūšį nešinam kauptuku ar nusmailintu medžio gabalu. Aš taip imituoju Stalingradą ir iškart puolu ieškot žuvusiųjų muškietų.

Kavaleristai, kurių kiekvienas pėstininkas pradės nekęsti per pirmas penkias žaidimo minutes, yra ginkluoti įvairiais šaltųjų ir šaunamųjų ginklų rinkiniais. Tačiau „Napoleonic Wars“ šautuvai idealiomis sąlygomis vargiai pataikytų į Mirties Žvaigždę, ką jau kalbėt apie bandymą šaudyti nuo arklio, tad dauguma naudojasi kardais ar ietimis. Ietys, tuo tarpu, prarado nuostabią savybę ką nors nudurt tiesiog jas nutaikius jojant ant arklio, tad visi turi bandyti laiku nusmeigti prajojant pro priešus. Kadangi kavaleristas yra mažas taikinys, o jo žirgas – didelis, aš teigiu, kad žaidimas turėtų registruot ir kiek arklių nukovei. Nes ant žemės raitelis nebeturi tokio žymaus pranašumo, ypač jei per savo didvyrišką norą terorizuoti priešo atsiradimo tašką atsidūrė priešiškų durtuvų miške.

Įprastai mūšiai yra dar netvarkingesni ir rizika, kad durtuvas užstrigs komandos nario užpakalyje yra didelė

Palaikomosios klasės yra dominuojamos artileristų ir inžinierių. Pirmieji rūpinasi arkliu atitempti pabūklus į vietą (jei kas nepavagia pakeliui). Tada, pastačius ginklus į daugmaž idiotišką poziciją (ir kam nors pavogus ar nušovus arklį), prasideda šaudymas, dažniausiai į priešą. Artileristas turi: paimti šovinį; įdėti jį į vamzdžio žiotis; įgrūsti jį grūstuvu (logiška); pastumti pabūklą priekin; nusitaikyti ir iššauti (nebūtinai, nes užtaisant ginklą bent trys laukia galimybės jį iššauti už tave). Nemanau, kad kada nors į ką nors pataikiau. Britai dar turi raketininkus, kurie šaudo labai kietomis, bet labai neprognozuojamomis raketomis. Geras artileristas užmuša maždaug du priešus už kiekvieną susprogdintą saviškį, raketininkai – apylyginiai. Inžinieriai stato užtvaras (ant kurių labai juokingai pasimauna kavaleristai) ir pylimus, kurie suteikia priedangą muškietininkams. Kai kurios žemėlapio vietos užstatomos iki nepraeinamumo.

„Battlefield: Napoleon“ turi keletą žemėlapių tipų, kuriuose dažniausiai telpa – ir labai sklandžiai – apie 200 žaidėjų. Prieš gilinantis kviečiu pasimėgauti šiuo skaičiumi ir gal parodyti jį konsolę turinčiam draugui, kad pasijustų nepilnaverčiu. Battle yra pats paprasčiausias režimas: priešas pradeda viename žemėlapio gale, tavo idiot draugai – kitame. Žuvusieji penkias minutes laukia kito mačo, nes paskutinis gyvas komandos narys kažkur daržinėje bando gauti „Prūsų Armijos Slėpynių Čempiono 1805 m.“ titulą. Conquest patvirtina mano „Battlefield: Napoleon“ juokelį, nes šiuose žemėlapiuose reikia užimti strateginius taškus, kuriuose atgimsta kariai, ir tuo pačiu priešų atgimimų skaitliuką sumažinti iki 0. Siege metu viena pusė turi po keturias gyvybes ir atgimsta kas pusę minutės, tačiau turi laimės sėdėti forte, kuris ir taip herojiškus bandymus ką nors nušauti muškieta paverčia kažkuo panašiu į „Operation: Flashpoint“ „ant hard“ girtam ir kenčiant nuo hipotermijos.  Priešininkai gali atgimti kiek nori ir greitai, tačiau jų užduotis – greičiau nei baigsis duotas laikas užimti forto centrą. Kaip sako anglai, „hilarity ensues“.

Pavyzdžiui, durų išlaužinėjimas žinant, kad kitoje pusėje liaudis pastarasias penkias minutes tik to ir laukia atstatę muškietas, o inžinieriai stengiasi užgrūsti praėjią apkasais ir užtvaromis.

Napoleono laikais karyba reiškė disciplinuotų rikiuočių šaudymą sustojus į gretą keliomis eilėmis. Kadangi čia internetas, visi laksto kas kur, jokios formacijos nėra, o kiekvienas kavaleristas įsivaizduoja esąs nuosavo piratų laivo kapitonas. Conquest visi žaidėjai dažniausiai instinktyviai kaip ginkluoti lemingai migruoja link priešo užimtų taškų. Bet 200 individualių puolimų, atsitraukimų, kontrapuolimų ir AFK užverda tokią košę, kad RTS žaidėjas apsiverktų.

Kadangi muškietos yra ginklas labiau pasikliaujantis Dievo apvaizda nei taikymusi, gera pusė kautynių įsprendžiama durtuvais – lakstymu ratais aplink vienas kitą stengiantis nudurti į kaktą arba genitalijas kol užmuša iš niekur atjojęs kavaleristas. Muškietos šovinius išeikvoti sudėtinga (kai turi 30, o užtaisinėja  pusmetį),  nors kartą ir pavyko, tad durtuvai naudojami ne iš desperacijos ir „nudūrk draugą“ žaidime kartais visiškai atsitiktinai galima papult į „kill-streak“ kuris timptels jei ne į savo komandos 10-ką, tai bent į  20-ką. Taip, konsolininkai, čia komandos lentelėje gali būti toks dalykas kaip „geriausiųjų dvidešimtukas“.  O visada smagu į nugarą nudurti kavaleristą.

Tuo tarpu aplinkui vyksta mūšis, pro šoną skrenda netaiklūs šūviai, sproginėja artilerija, groja dūdmaišininkas, vėliavnešiai vagia priešo vėliavas (jie tėra institucionalizuotos šarkos)… Tas chaosas yra labai šlovingas ir smagus, net jei kartais iš džiaugsmo ir apsvaigęs nuo pergalės nuduri ir kokį komandos narį. Be to, girdėjau gandų, kad į klanus besijungiantys žmonės kaunasi serveriuose, kur rimtai stojama į rikiuotes, šaudoma pakaitomis ir kitaip imituojama nuobodžiausia „Total War“ serijos dalis.

Štai jums ir tikras kiltų paradas. Mount & Blade grafika nėra pačio aukščiausio lygio, bet tai leidžia išleisti 200 žmonių į mūšį. Kokie nors tolimesni skundai iš vizualinės pusės tik iššauks kaltinimus nepilnametyste.

Aišku, žaidimas turi ir trūkmų, net ir atleidžiant kampanijos nebuvimą. Muškietos yra tokios netaiklios, kad vienintelis mažiau efektyvus ginklas yra tik JTO rezoliucijos. Be to, iš žaidimo dingo vaizdo priartinimo taikantis funkcija – dėl to vis koks naujokas užklausia pokalbių kanale. Nebėra ir žalos ar šūvio taiklumo informacijos – dėl to lyg ir išjungtum kairėje esančią informacijos juostą, kuri intensyvaus mūšio metu užima nemažą ekrano dalį, bet be jos jauties vienišas ir pasimetęs. Trūksta žemėlapių įvairovės, ypač Battle. Be to, man žaidimas visada, be jokių išimčių lūždavo po dviejų Conquest mačų. Taip pat retkarčiais tenka iš gailesčio nušauti kovos draugą, įstrigusį žemėlapyje.

Kita vertus, žaidimas puikiai susitvarko su dviejų šimtų spalvingų vėplų lakstymu serveryje taip pat ir žala pastatams. Labiausiai tuo naudojamasi išmušant tualeto duris ir stojant į eilę jame pasėdėti. Aš nejuokauju.

Tad jei mėgsti daugelio žaidėjų mūšius, masinį chaosą (mošpitus?), Napoleono laikus, turi „Warband“ bet visada norėjai „With Fire and Sword“, palaimingai pirk „Napoleonic Wars“.

 

Jums gal ir nesimato, bet man iš arklėko veido aišku, kad jis supranta, jog kažkur mūšio lauke laksto muškieta ginkluotas JcDent, pasiryžęs kiekvieną Sekretoriatą paversti į McHorse.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *