Medal Of Honor (2010) | The battle is over…

Ou Je! Pasirodė naujas „Medal of Honor“! Ou Je! Ir jis man patiko labiau nei COD: MW2! Tik čia yra mažas niuansas… Niekuo per daug jie nesiskiria. MOH tiesiog yra šiek tiek geriau suveržtas ten kur konkurentas klibėjo. Taip pat MOH labiau atitinka savo amžiaus reitingą. Kaip išsireiškė vienas jaunas games.lt lankytojas „Isijungiau, atsibodo laukt kol jie toj masinoj ten „tampes“ ir isjungiau lauk …“ Būtent! Aš tikėjausi, kad jie taip „tampysis“ visą žaidimą! Deja ne…

„Medal of Honor“ yra tas retas atvejis, kai ilgai lauktas produktas pasirodo, pradedi jį žaist, supranti, kad laukei ne to, pajunti nusivylimą, bet vis tiek žaidi. Nes patinka. Kaip kažkas išsireiškė apie CIV… „Love/Hate situacija“.
Aš be abejo privalau prisipažinti, kad be galo myliu šią seriją. Kaip dalis jūsų žino, ta meilė įtakota 2 puikių žaidimo dalių, nuo kurių serija ir prasidėjo. Tai buvo išskirtinai „PlayStation“ (pirmam) sukurtos šaudyklės „Medal of Honor“ ir „Medal of Honor: Underground“, kurias aš tiesiog dievinau ir net nepabijočiau pasakyti, kad jie „PlayStation“ istorijoje nemažiau svarbūs ir reikšmingi, nei „GoldenEye“ pas „Nintendo“. Čia pat paminėsiu, kad visi vėliau sekę (PC; PS2; PS3/X360;) projektai buvo pusėtini, mažiau vykę arba visiškai nevykę. Nepaisant to, žaidžiau juos visus, nors „Medal of Honor: Vanguard“ nesugebėjau net įveikti iki galo. Todėl aš džiaugiausi tyla stojusia po „Airborne“. Kai myli kažkokią seriją, kiekviena jos nesėkmė sukelia vos ne fizinį skausmą.

Kodėl aš patikėjau atgimimu? Ogi todėl, kad pirma ištransliuota kūrėjų mintis buvo artima tam, ką serijoje labiausiai mėgau. „Medal of Honor“ buvo tikroviškas, romantizuotas, interaktyvus veikalas apie didvyrius. Kai pasirodė pirmi „Call of Duty“ žaidimai, bazinę MOH mechaniką ir atmosferą sugriovė industrijoje sprogusi minios bomba. „Vienas lauke ne karys“ — sakė jie. „Padarykit mums realistišką Omahą“ — šaukė rinka . Tokiu būdu MOH įsispyrė į serijai svetimus batus ir aikčiodama iš skausmo brido į visiškai nežinomą pelkę. Per naktį mokytojas tapo mokiniu, bet kad ir kaip EA bandė prisivyti prigimtinį „Call of Duty“ veržlumą, kiekvienas bandymas buvo vis toliau ir toliau nuo rezultato kurį galima vadinti geru. Viskas baigėsi tuo, kad pasirodžius COD2, net ir buvusiame mano darbe kolegos sukėlė maištą, taip išstumdami MOH žaidimus iš pasišaudimų po darbo tvarkaraščių. Aš tebežaidžiau MOH. Iki šiol. Bet dariau tai tyliai.

01

Pirmas dalykas į kurį atkreips dėmesį visi SP ir MP žaidėjai, tai greitis, kuriuo ginklai ryja amuniciją.

 

Ko norėjau iš žaidimo?
Įtampos ir pojūčių, kad esi reikalingas. Tai buvo pagrindinis klasikinių serijos žaidimų arkliukas. Ten žaidėjas visada veikė už fronto linijų. Ten žaidėjas visada vykdė ypatingai svarbias užduotis. Jis ne visada buvo vienas, bet visada buvo svarbus. Jo ir tik jo veiksmai lėmė tai, kad Greta nustojo bombarduoti paryžių. Jis pavogė Enigmos dalis, nuskandino radarais neaptinkamus povandeninius laivus, išvadavo nepasiekiamame Monte Casino vienuolyne kalinamus B17 pilotus… Žaidėjas buvo šnipas, komandosas ir karys. Įvykiai buvo išgalvoti, bet visada rėmėsi tikrais faktais. Tiesiog spalvos buvo sutirštintos tiek, kad žaidėjas vienu metu galėtų pasijusti it kapitonas Džonas H. Miller‘is ir agentas 007 viename. Klasikiniame „Medal of Honor“ herojus niekada negelbėjo pasaulio. Jis buvo nematomo fronto karys, palengvinantis šią užduotį kitiems.

Gamescom’10 metu, EA atstovams rodžiusiems man MOH visą tai ir pasakiau, o baigęs paklausiau ar naujame žaidime bus taip? Mane nudžiugino, kad išgirdę klausimą ir palyginimus jie nepasimetė, gal net suprato ką aš čia svaigstu, bet nuliūdino atsakymas — „nepažadam“. Pažadėjo, kad žaidime bus sukrėtimų ir bus momentų, kurie man patiks. Įdomu tai, kad iš tikrųjų gavosi atvirkščiai. Sukrėtimų ir netikėtų siurprizų MOH tikrai pasiūlo. Ne tiek, kiek savo laikų jų siūlė COD:MW, bet daug geriau įgyvendintų ir perteiktų nei COD:MW2. Vis tik man didesnį įspūdį paliko tai, kad didžiąją laiko dalį žaidime praleidi vienas arba poroje su partneriu. Vos keli momentai siūlo zerg rush‘us, kur tu gyveni ir laimi tol, kol bėgi mirštančių idiotų apsuptyje.

02

Tai žaidimas apie tautų draugystę. Karo Afganistane metu, dažniausiai šaudysim į čečėnus ir kitus... hm arabus. Ten už atlanto, greta žaidimo reikės daug ką paaiškinti... Aišku su sąlyga, kad kažkas atkreips dėmesį į tokią smulkmę.

Kitas dalykas, naujų karų trend‘ai. JAV ir Didžiojoje Britanijoje vis daugiau kalbų apie tai, kad PTSD (post traumatic stress disorder) tampa nauju šių šalių vėžiu. Iš karštų taškų grįžę kariai neberanda sau vietos žmonių pasaulyje ir veržiasi ten kur jaučiasi normaliai. Byra šeimos, o kartu su jomis ir kario kaip herojaus sąvoka. Apie tai, kad toks reiškinys egzistuoja, byloja ir karinę tematiką plėtojantys filmai. Paskutiniai filmai apie šiuolaikinę karybą („Hurt Locker“, „Brother“ ar tas pats „Messenger“) skiria nemažai dėmesio atmosferai ir psichologijai. Žiūrint MOH reklaminius filmukus, kažkaip buvo gimusi viltis, kad ši šaudyklė vis tik  bus labiau trileris, nei šaudyklė.

Pirmos pora žaidimo valandų tokios ir yra. Ištemptas pasivažinėjimas priešo valdomomis gatvėmis, piemuo su ožkomis, kurių papilves apžiūrinėjau ieškodamas sprogmens. Keisti klaustrofobijos pojūčiai ir suvokimas, kad čia nesi laukiamas. Pirmas kontaktas su čečėnais, trumpas miesto gatvėmis besidriekiantis konfliktas, įtampa nenuslūgsta, bet pakinta jos prigimtis. Susirėmimas gatvėje perauga į Talibų tvirtovės šturmą, tačiau perėjimas toks sklandus, kad tą akimirką jokie saugikliai nesuveikė ir nesupratau, kad mane jau mausto.

Netrukus kitas epizodas, aš už priešo linijų. Slaptos žvalgybos operacijos ir mėginimas suprasti į kokį š… brenda reguliariosios JAV pajėgos. Aš pirmas sužinau, kad žvalgyboj dirba debilai ir pirmas apie tai pranešu. Tada trumpa, į realybę gražinanti, ultra cliché scena su aukštu šulu iš Vašingtono ir aš vėl dirbu savo darbą.  Permainingos nuotaikos vyrauja iki pat žaidimo vidurio ir tiesą sakant, pirmas trejetą valandų, nė akimirkai nepasijutau nuviltas. Mačiau, kad tai ne tas MOH kurio laukiau, bet visumoj jis žaidžiamas ir dinamiškas.

Bėda ta, kad žaidimui įpusėjus, kūrėjai nusprendžia atleisti vadeles. Veiksmas ypač priartėja prie „Call of Duty“ prabos, ekrane smarkiai per daug mėsos ir žudoma ji per paprastai. Įtampa slūgsta, tempas lėtėja, o pasiskraidymas sraigtasparniais galutinai sunaikina pirmos žaidimo pusės prisiminimus. JAV kariai ima viršų, staiga nebelieka jausmo, kad esi nepageidaujamas, nelieka diskomforto, imi jaustis kaip į kalnus avinų pašaudyt išėjęs džigitas. Walk in the park. Pirmas tris valandas greta sėdėjusi euforija išėjo ir negrįžo, jos prisišaukti nepadėjo nei dramatiška muzika, nei ašarą spaudžiančios scenos. Tiesa paskutinėms žaidimo minutėms iš stebuklingos holivudiškų triukų rankovės kūrėjai iškrato viską ką turi ir sąmonė neatlaiko emocinio spaudimo. Tai normalu. Paskutines 5-15 minučių MOH daužo žaidėją paprastais kaip tris kapeikos ir šimtus kartų patikrintais vizualiniais, siužetiniais ir svarbiausia garsiniais sprendimais. „Medal of Honor“ visada garsėjo gabumais perteikti emocija per muzikinį takelį, šių gabumų ji neprarado.

03

Tie kilimėliai snaiperiams ne be reikalo. MP režime snaiperis klysta tik dviem būdais, kai iššauna arba kai sujuda.

Pasidaviau. Titrus žiūrėjau su šiokiu tokiu kartėliu. Su kartėliu kylančiu iš supratimo, kad tiek sau, tiek jums turėsiu pasakyti, kad (nepaisant visko) MOH man patiko.

Maži niuansai
O šiaip, MOH praktiškai niekuo nesiskiria nuo COD:MW2. Vizualiai panaši, trukmė panaši, aplinkos panašios. Skirtumai slypi mažuose niuansuose. Ir būtent jie man paliko labai gerą įspūdį. Iš esmės visi jie galėtų suktis apie savoką karys. Mūsuose ji nėra tokia galinga ir sutapatinama su kareiviu, bet tiek rusų, tiek anglų kalbomis karys yra kur kas daugiau nei kareivis. Žodžiai „Warrior“ arba „Voin“ ten nėra žodžių „Soldier“ arba „Soldat“ sinonimai. Tai yra kažkas daugiau. Kareiviai kariauja nes tokios jų pareiga, Kariai atlieka pareigą, nes tai jų gyvenimo būdas. Apie tai ir žaidimas, su perdėtomis, bet suprantamomis heroizmo scenomis.

Ir niekas čia negelbėja pasaulio nuo kataklizmo. Konfliktai nuožmūs ir lokalūs. Ne mažą rolę sugroja ypač nuoseklus veiksmo pateikimas. Paprastai, kai žaidime įvyksta kažkoks „nusėdimas“ aš jį išjungiu ir darau pauzę. MOH tokių nusėdimų bent keletas, bet nustoti žaisti buvo pernelyg sunku dėl ypač nuoseklių perėjimų. Čia tikrai galima pagirti kažkieno talentą, nes lyginant su konkurentais, šokčiojimo nuo A prie B, o paskui C, čia nemažai, bet jie nesuteikia preteksto „Išsaugoti ir baigti“.

04

Kai RPG užtaisais vaišina kampanijoje, atrodo kad šaudo aviacinėmis bombomis. Perbėgi į daugelio žaidėjų režimą ir paaiškėja, kad vienintelis būdas užmušti raketa priešą — pataikyti tiesiai į jį.

Radio pokalbiai. Irgi gerai padaryti. Įvairūs, todėl skamba tikroviškai, neįkyriai ir aiškiai. Jokių „Oscar Mike“ patraukimų per dantį šį kartą neturiu, nors iš esmės tų pokalbių turinys analogiškas.

Atsikratyta ginklų fetišo. Aš karys, aš turiu savo ginklą. Taškas.
Esant dideliam norui, galima prisirinkti trofėjinio gėrio, bet tai neakcentuojama ir tik ypač retais atvejais, gali rasti kažką geriau, nei turi.

Po ilgos pertraukos, galiu vėl sakyti, kad šita kampanija vienam žaidėjui yra priežastis įsigyti „Medal of Honor“…
…žaidimui tinkle, žinoma. Tai dar vienas mažas niuansas. Visiškai mažas skirtumas. „COD:MW2“ ar to paties „ Battlefield: Bad Company 2“ kampanijas vienam žaidėjui rekomenduočiau kaip nemokamą priedą prie „Multiplayer“. MOH prie senų gerų laikų priartėja bent tuo, kad jį galimą siūlyti kaip priedą prie „Multiplayer“ už kurį verta mokėti kažkokius pinigus. Jei tinkle šaudyti nėra planų — laukit kol atpigs. Bent 60%. Grynai dėl to, kad tai tėra 6-8 valandos gero žaidimo. Vėliau galima šaudyti dar dešimtį kitą valandų „Tier 1“ lygiu, bet tai jau bus ambicijų tenkinimas, o ne žaidimas.

Tinklas
Kol kas skaitliukas rodo apie 6 valandas patirties, tad daug nepapasakosiu. Pirmas įspūdis geras, nors šiaip žaidimas ne visai mano skonio. Tiesa yra keletas režimų, o „Combat Mission“ smarkiai priartėja prie „Bad Company“ standarto, bet tuo paros metu, kai žaidžiu aš, šiame režime smarkiai trūksta žaidėjų. „Team Deathmatch“ žaidėjų netrūksta, o patį režimą galiu apibrėžti labai paprastai — „Modern Warfare“ ant steroidų. Lygiai mažesni, tankesni, ugnies galia didesnė, tempas greitas. Keista, bet iš pažiūros žaidimui snaiperio režimu (nebūtinai su snaiperio klase), šios sąlygos irgi tinkamos. Šiaip patiko, kad nusprendus kovoti vidutiniu/dideliu atstumu, net ir be „hardcore“ nustatymų, daugeliu atveju galima nukauti priešą vienu šūviu. Lendant arčiau, smogiamąją žalą kartais tenka suaukoti duslintuvų labui. Tai aišku galioja tik „Combat Mission“ režimui. Kitur žaidimas atviras ir kontaktinis, tad slaptumas neturi didelės prasmės.

Patiko MP fizika. Balistika tebėra momentais kreivoka, bet kai tenka žūti dėl to, kad nepastebėjai, kaip prie tavęs prisirito bačka blokuojanti kelią atgal… Nu ką galiu pasakyt? Fainai.
Be ironijos.

Atrakinamų ginklų ne daug, nustebau supratęs, kad tai mane liūdina. Tiesa ne kiekybės, o žaidimo kokybės prasme. Nesuprantu, kodėl negalima „Unlock tree“ pakeisti tokiu pat analogu, bet tuo pat metu leidžiant žaidėjui pasirinkti, ką konkrečiai jis nori atrakinti.

05

„A girdž, Mustafa, nepanikuok, mes vis tiek užsibuginę...“. Lygis su sraigtasparniais buvo vienintelis kur aptikau rimtą klaidą. Jei prasidėjus baigiamąjai „cutscene“ žaidėjas toliau šaudo, jį visada nukala nematomas piemuo su RPGKulkosvaidžiu.

Žodžiu preliminariai nuomonė nebloga. Abejoju ar žaisiu jį tiek, kiek savo laiku teko šaudyt BFBC2 ar COD:MW, bet kad dar savaitėlę siautėsiu tai tikrai. Dalinai ir dėl smagaus chat‘o, kur pralaimint „Deathmatch“ eteryje staiga atgyja gausybė headset‘ų pranešančių, kad „it‘s NOT call of duty, stay out of the open!“. Kartais tai skamba juokingai, nes MOH vienodai saugios ir pavojingos visos aplinkos, viskas priklauso tik nuo to, kiek yra vieną ar kitą vietovę „skanuojančių“ akių. Čia komplimentas lygių dizaineriams. Visų jų dar nemačiau, bet visumoj labai gerai padirbėta. Ypač tankų kapinėse. Iš pradžių žmonės pusę amunicijos ištaško į jų lempas ar liukų dangčius, o paskui žūna galvodami kad Talibo turbanas tėra dar vienas dangtis.

Closing comments
„Medal of Honor“ buvo kuriamas ir pozicionuojamas kaip tiesioginis atsakas į konkurentų triumfą. Be slapukavimų ir „netyčiukų“ kaip tai buvo daroma gadinant BFBC kampaniją vienam žaidėjui. Rezultatas manau kalba pats už save. Mano kukliu įsitikinimu žaidimas pajėgus ir pasiruošęs kautis dėl geriausiojo titulo. Galbūt skaitant šį tekstą susidaro įspūdis, kad tos kautynės jau įvyko, bet jos dar tik bus, kai rinkoje pasirodys „Call of Duty: Black Ops“. Nereik būti žaidimų industrijos žinovu ar ekspertu, kad suprastum, jog šios kautynės bus triuškinamai pralaimėtos, nebent…

Nebent EA suvokia, kad šis „Medal of Honor“ iš esmės tėra aštuonetas iš sraigtasparnio išlipusių karių, kurie tiesiog valys LZ ateities šturmui. Jie neprivalo laimėti. Jie privalo užtikrinti sėkmingą kitų žaidimo dalių startą. Nustebsiu, jei EA dar šiemet, ar vėliausiai kitų metų vasarį, nenumes užuominų apie tęsinį.

06

Dešiniam kampe, grynai ties dešiniuoju Humvee stogo kraštu, ant laktos tupi džigitas. Aš iki šiol nesuprantu, ar blausus jo kontūro apšvietimas kūrėjų klaida, ar speciali užmačia... Faktas, kad jei ne tas švytėjimas, tai savo poziciją jis išduotų tik šaudydamas. Visumoj reik pastebėti, kad PS3 online šauliai, šaudo neblogai.

Vertindamas tai ką pamačiau šioje žaidimo dalyje, spėju, kad artimiausios tris sekančios, mane džiugins mažiau, bet nepaisant to linkiu serijai sėkmės. Vien tai, kad dabar nelaidau žaibų, man asmeniškai reiškia labai daug. Ačiū ir už tai.

 

What the hell with the beard?:
of12 Grįžęs iš Gamescom daviau sau žodį nesiskusti. Tai buvo savotiškas, asmeninis žestas ir geros kloties palinkėjimas kūrėjams. Iš esmės tai turėjo būti asmeninė paslaptis, bet jau po trijų savaičių (paprastai aš leidžiu sau nesiskusti max 2,5 sav.) suvokiau, koks galingas marketingo įrankis yra barzda. Visų pirma šeimos nariai. Visi ir kiekvienas išklausė ilgą litaniją apie tai koks puikus žaidimas yra kuriamas ir kaip aš jo laukiu. Šiaip mano šeimynykščiai į diskusijas apie žaidimus išvis nesivelia, bet kai greta yra barzda jie noriai klausė, o man baigus vis pasitikslindavo „O tai prie ko čia barzda?“. Labiausiai mano širdį suvirpino akimirkos, kai apie mano mylimą žaidimą, gan sklandžiai ir be didesnių netikslumų, savo tėvams (mano uošviams!) pasakojo mano žmona. Išgyvenau savotišką nerdgazmą.
Po maždaug 5 savaičių istorijų apie barzdą noriai klausėsi ir kolegos darbe. Turiu pastebėti, kad pastaruosius metus, darbe teturėjau 1 kolegą su kuriuo buvo galima kalbėtis apie žaidimus, bet su barzdos pagalba… Su barzdos pagalba savo lekcijas apie MOH perskaičiau visiems to pageidavusiems ir nepageidavusiems. Nešovė į galvą skaičiuoti, bet manau per tuos 2 mėnesius ir 6 dienas, savo istoriją papasakojau mažiausiai 100–ui žmonių. That’s one hell of impressions.
Dabar galvoju ar… Ar likus geram mėnesiui iki SWTOR starto nusiskusti plikai?

Komentarai

26 komentarai/-as/-ų
  1. Nowitzkis 2010/10/24 Atsakyti
  2. karlotikas 2010/10/24 Atsakyti
  3. Foxiz 2010/10/24 Atsakyti
  4. ZZ1 2010/10/24 Atsakyti
  5. Ernestas 2010/10/24 Atsakyti
  6. Nowitzkis 2010/10/24 Atsakyti
  7. Artojas 2010/10/24 Atsakyti
  8. wr 2010/10/25 Atsakyti
  9. Giedrius 2010/10/25 Atsakyti
  10. Originalas 2010/10/25 Atsakyti
  11. Artojas 2010/10/25 Atsakyti
  12. ZZ1 2010/10/25 Atsakyti
  13. Artojas 2010/10/25 Atsakyti
  14. ZZ1 2010/10/25 Atsakyti
  15. Toxis 2010/10/25 Atsakyti
  16. Foxiz 2010/10/25 Atsakyti
  17. Artojas 2010/10/25 Atsakyti
  18. Patarėjas 2010/10/25 Atsakyti
  19. Originalas 2010/10/25 Atsakyti
  20. PATR10T 2010/10/26 Atsakyti
  21. Originalas 2010/10/26 Atsakyti
  22. Artojas 2010/10/26 Atsakyti
  23. Patarejas 2010/10/26 Atsakyti
  24. edvinb 2010/10/29 Atsakyti
  25. PATR10T 2010/10/31 Atsakyti
  26. Tadz 2010/11/03 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *