Menopauzė

Įkvėptas šio straipsnio nusprendžiau ant „popieriaus“ išliet tai, kas jau senai sukasi galvoje. Mintis apie visą žaidimų industriją. Ir apie jos praeitį, ateitį ir dabartį. Tai nėra, straipsnio aprašymas, tiesiog straipsnis privertė pagaliau prisėst ir parašyt, ką bene pusmetį vis laikas nuo laiko persuku savo smegenyse (kai jos neužimtos kitais reikalais, kaip antai – jau antrus metus trunkantis „knygos“ rašymas galvoje, rpg pasaulio (tikrąją ta žodžio prasme – pasaulio, su nuosava planeta, religijom, santvarkom, istorija ir pan.) kūrimas, ar tiesiog elektronų judėjimo problema Heizenbergo neapibrėžtumo principe (pamąstymai šia tema vis dar neišeina iš beta-mąstymų stadijos… nes vis naujai perskaitoma informacija gniuždo visus „aiškinimus“), bei tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos problemas (šią problema jau beveik baigiau nurašyt, visgi po paskaitų ciklo peržiūrėjimo supratau, kad mano bandytas priėjimas prie šios problemos iš kitos perspektyvos visgi, matyt, bus absoliučiai neteisingas. Visą šia triada parašiau ne kaip pasigyrimą, o kaip iliustraciją, kad, kai aš imuosi kažkokios „problemos“ teorinio gvildenimo  – aš ją bandau permąstyt pilnai, tiek kiek leidžia mano vidiniai resursai.

Jau kurį laiką pastebiu, kad kažkodėl žaidimai manęs nedžiugina. Na, ne tai, kad nedžiugina, bet jie nesukelia, absoliučiai jokiu teigiamų emocijų, endorfinų pliūpsnių, ar tiesiog banalaus pasitenkinimo jausmo. Tiesą pasakius, jau buvau išsigandęs, kad gal kažkas negerai pačiame manyje. Gal tiesiog kasdieninė rutina tiek įsisuko į kaulų smegenis, kad net elektroninės pramogos nebe sugeba manęs iš jos ištraukti. Ar dar blogiau – išsipildė mano didžiausia baimė – suaugau ir žaidimai per se manęs nebedžiugina. Bet paskui, aš pasinėriau į savianalizę ir prisiminimus ir supratau, kad šaknys visgi, matyt bus ne manyje, bet pačioje industrijoje.

Pirmą impulsą gilesnei analizei davė Patarėjo prašymas, prieš naujus metus, parašyti porą žodžių apie praėjusius žaidimų metus. Aš su siaubu supratau, kad praėjusiais metais aš randu tik vieną žaidimą, kuris mane būtų tikrai, nuoširdžiai „džiuginęs“ – tai „Enslaved: Odyssey to the West“. Kas keisčiausia, kad tai žaidimas, kurio aš nei laukiau, nei ką nors apie jį žinojau, tiesą pasakius, aš jį pabandžiau tik dėl to, kad na, labai jau nebuvo ką žaisti… Taip, „Mass Effect 2“ buvo grandiozinis, taip Fable 3 buvo pasakiškas, bet nei vienas iš jų nesuvirpino manęs kažkur giliai giliai.

Tada aš pabandžiau sukatalogizuoti, kokie man žaidimai paliko panašius jausmus per kokius paskutinius 5/6 metus. Nustebau, kad šis sąrašas yra velniškai, velniškai trumpas. Viso sąrašo nerašysiu, kad nesiplėsti, parašysiu kiekvieno patinkančio žanro labiausiai sublizgėjusį atstovą: FPS – „The Darkness“, „alia RPG“ -„Fable 2“, adventure/platformer – „Enslaved: Odyssey to the West“ ir be abejo „Braid“. Atskiro paminėjimo verti „Mirror’s Edge“ ir „Saint’s row 2“ bei „Just Cause 2“. Pastarieji du šioje kategorijoje tik dėl to, kad jie suteikė visiškai nelauktą, absoliučiai nerealią „mindless fun“ doze. Kodėl? Mano manymu todėl, kad jei nesistengė būti per rimti ar realūs. Aš bijau, kad naujasis „Saint’s Row“ toks jau nebus, nes iš pirmųjų vaizdų specialiai stengiasi būti kuo nerimtesnis ir nerealesnis. Bet pamatysim.

„Mirror’s Edge“ – nes jis buvo „kitoks“. Taip jis buvo neišbaigtas, taip, jis buvo nepopuliarus, bet jis buvo nuostabus. Mano manymu, dar niekad niekas mirties žaidime nepadarė tokios, kaip „Mirror’s Edge“. Kai išbėgęs iš kažkokio tunelio į kitą, tu tik vieną širdies dūžį spėji išgirst kažkokį garsą, pradėti suktis ir staiga – šviesos pliūpsnis – tamsa… Ir tik padėjęs pultą ant žemės, norėdamas nusivalyt suprakaitavusius delnus, supranti – traukinys… Ar tas jausmas bei vaizdas, kai šoki iki atbrailos ir pritrūkus blakstienos iki kito krašto dar spėji žvilgtelėti į apačią, matydamas savo kojas ir artėjančia žemę, sugebi akimirksniu suprast – viskas… Atvirai sakau, net dabar rašant apie tai man tirpsta rankos ir kyla nenumaldomas noras eiti parūkyti.

Apie „Enslaved“ aš nebesiplėsiu, nes aprašiau jį čia(o dabar pastebėjau, kad atsirado naujas įrašas apie jį, kurį perskaitysiu baigęs rašyti). Jei atvirai, „Fable 2“  pasirinkau tik todėl, kad jis per tuos mano apsibrėžtus 5-6 metus buvo bene vienintelis šioje kategorijoje žaidimas, kuris tikrai virpino. Ne, jis nebuvo stebuklingas, bet jis buvo mielas širdžiai. Jei būčiau ėmęs didesnį laiko tarpą, vienareikšmiškai šioje kategorijoje būtų „Gothic 2“, o jei visą savo žaidimų karjerą – „Might and Magic VI“. Dar nė vienas žaidimas man nėra sukėlęs tiek gerų emocijų, tiek patyrimo ir atradimo džiaugsmo, kaip „Mandate of Heaven“. Ir man visai nesvarbi jo grafika, aš iki šiol sapnuoju kaip vaikštau New Sorpigal kaimu, pirmą kart sutinku minotaurą Blackshire, ar randu taverną viduryje dykumos Dragonsand’e. Taip, panašius jausmus kėlė ir pirmą kartą žaidžiamas „World Of Warcraft“. Matyt niekad nepamiršiu mėnulio virš Scarlet monastery, ar bėgimo per Plague landus pirmą kart gavus arklį. Ar spellweawing Age of Conan, kai aš pirmą kartą galėjau pasijusti nenugalimu magu. Bet MMORPG ir privalo toks būti, apie tai šiek tiek vėliau.

Apie „Braid“ galima būtų parašyti atskirą traktatą, apie jo nuostabią muziką, apie gerumu ir švelnumu alsuojančią atmosferą, apie tą neišpasakytą jausmą, kurį sukelia kiekvienas jo lygis ir apie visą kelionę į save, kartu su Timu. Aš ir dabar, rašydamas šiuos žodžius klausau nuostabaus grožio Shira Kammen kūrinio „Downstream“ – pagrindinės Braid temos. Bet matyt plėstis apie „Braid“ nevertą, nes greičiausiai beveik visi jį jau žaidė, o kas nežaidė – marš dabar pat čia jį nusipirkti!

Kodėl aš iki šiol „The Darkness“ laikau geriausiu „FPS’u“? Ogi todėl, kad tai pirmas žaidimas išspaudęs ašarą. Ne, jis nebuvo techniškai pažangus, nei itin gera šaudyklė. Bet jis turėjo _istoriją_. Istoriją privertusią susitapatinti su Jakie ir nekęsti visų, kurie stojo prieš jį. Aš prisimenu, jog praleidau gerą laiko tarpą, tiesiog sėdėdamas žaidime su mergina ir žiūrėdamas kažkokį seną filmą per televizorių vien todėl, kad taip norėjosi.

Taigi, kas visgi dedasi industrijoje, kad didžioji dalis žaidimų nedžiugina? Vienas dalykas, teisingai aprašytas cracked.com straipsnyje – tai, kad industrija bijo eksperimentuot. Žaidimai kainuoja per daug, kad bandyt kažką naujo. Todėl tokios korporacijos kaip Activision, Ubisoft ar EA, vis kepa ir kepa pagal tą pačią, patikrintą formulę susuktus žaidimus, tiesiog pakeitę skaičiuką žaidimo pavadinimo pabaigoje. O mes, vartotojai tai perkam dideliais kiekiais, taip parodydami, kad mus pilnai tenkina tas greitas maistas ir mums jokiu būdu nereikia jokių inovacijų ar eksperimentų, liaupsindami naują neišpasakytai realistišką grafiką ir absoliučiai nekreipdami dėmesio į istoriją, ar mintį, potekstę, kurią neša žaidimas.

O juk žaidimas, kaip knyga, gali ne tik būt laiko praleidimo būdas, bet ir malonumas virpinantis širdį ir paliekantis kažkokį gražų pėdsaką viduje. Jis nebūtinai turi gvildenti egzistencines problematikas, ar būti super rimtas. Jis tiesiog turi būti nuoširdus. Ar aš matau prošvaisčių? Ir taip, ir ne. Mano didžiausios viltys, kaip bebūtų gaila, siejamos su naujos kartos mmo – naujuoju „Star Wars“ MMO, slaptuoju Blizzardo titanu(jei jis apskritai pasirodys), bet su MMO aš sieju vieną iš žaidimo malonumų – atradimo džiaugsmą(exploration). Nes MMO žanre, tai užprogramuota žaidimo DNR. Jei kūrėjai nepadarytų pakankamai didelio pasaulio ir galimybių jį pažinti – nebūtų galimybės priversti žmones mokėti jiems ilgiau nei porą mėnesių.

Kita mano viltis yra tokie žaidimų industrijos svajotojai, kaip Peter Molyneux, Tim Schafer, tas pats Jonathan Blow(nors apie jį sunku spręst iš vieno žaidimo) ir kiti, jei jų nesugniuždys industrija. Nors, Schaferis berods jau nusuko į kitą pusę, o Molyneux, rodos klejoja savo kinektiniame Milo pasaulyje. Daug vilčių dedu į Eidos’ą – tikėsimės „Deus Ex: Human Revolution“ nenuvils. Kol kas labai džiuginančiai atrodo „Thief 4″(džiugina tas, kad kūrėjai stipriai atsižvelgia į fanus, jei gandai tikri ir jie iš tikro atsisakė pirmo „Thief 4“ demonstravimo dėl fanų nepasitenkinimo sukėlusio nulykinto 3rd person vaizdo ir iš tikro sėdo iš naujo perdaryt; jei taip – tai didžiausia pagarba). Be abejo tikiuosi ir nauju proveržių ir žvaigždžių sublizgėjimo, laukiam šią vasarą į industriją sugrįžtančio Patrice Désilets, atskirą studiją įsikūrusių Hideki Kamiya, Atsushi Inaba ir Shinji Mikami.

Iš kitos puses, perfazuojant Roger Zelazny citatą – taip, didelė dauguma knygų, filmų, muzikos ir žaidimų yra absoliutus mėšlas, bet jų tarpę yra perlų. Tam ir turi egzistuoti tokie portalai kaip Dievo Rėžimas, aprašinėjantis ne sausus faktus apie grafiką, bet aprašinėjantis žaidimų „sielą“.

Komentarai

19 komentarai/-as/-ų
  1. Artojas 2011/06/16 Atsakyti
  2. MekDrop 2011/06/16 Atsakyti
  3. Xanthus 2011/06/16 Atsakyti
  4. Artojas 2011/06/16 Atsakyti
  5. ZZ1 2011/06/16 Atsakyti
  6. Xanthus 2011/06/16 Atsakyti
  7. Originalas 2011/06/16 Atsakyti
  8. ZZ1 2011/06/16 Atsakyti
  9. Toxis 2011/06/16 Atsakyti
  10. Originalas 2011/06/16 Atsakyti
  11. ZZ1 2011/06/16 Atsakyti
  12. Artojas 2011/06/16 Atsakyti
  13. ZZ1 2011/06/16 Atsakyti
  14. Dapp 2011/06/16 Atsakyti
  15. ZZ1 2011/06/16 Atsakyti
  16. Mindblow 2011/06/16 Atsakyti
  17. wr 2011/06/17 Atsakyti
  18. Dapp 2011/06/17 Atsakyti
  19. Toxis 2011/06/18 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *