Max: The Curse of Brotherhood | Neskubėkite teisti

„Max: The Curse of Brotherhood“ — tuščiai kenčiantis žaidimas. To priežastys labai paprastos. Tai vienas iš pirmųjų XBOX ONE žaidimų, o taip pat jis nebuvo kuriamas šiai konsolei. Dėl šių dviejų priežasčių jį galima pagristai sudraskyti į skutus.

Ir aš ketinau tai padaryti. Mažas, ar didelis žaidimas, bet jei jis išleidžiamas konsolės starto metu, žaidėjai turi teisėtų lūkesčių, kad jis padės atskleisti ką tik įgyto įrenginio potencialą. Jei ne stulbinančia grafika, tai smulkiais prisilietimais prie naujų konsolės savybių, ar pasiūlydamas unikalius žaismo pojūčius. Čia labai geru pavyzdžiu galėtų pasitarnauti Sony pusėje startavęs „Resogun“. Ten juk irgi mažas žaidimukas, eilinis, kiek neįprastoje perspektyvoje pateiktas „shoot‘em up“, bet kaip jis žėri! Visiškai nesvarbu, kad „Resogun“ kuriamus vaizdus be problemų atkurtų ir kitos sistemos, juk ne tame esmė. Žaidėjas gauna agresyvų žaismą, paryškinta milijonais žėrinčių dalelių (aliuzija į „Knack“), efektingų sprogimų (aliuzija į „Killzone“) ir puikų pultelyje montuojamų garsiakalbių išnaudojimą. Žaisdamas supranti, kad žaidimas buvo kurtas šiai konsolei, šiai kartai ir vien dėl to jis atrodo visai neblogas. Pirmosios akimirkos su Maksu sukuria priešingą įspūdį. „Unity“ varomas žaidimas neatrodo įspūdingai ir audiovizualiniu atžvilgiu nusileidžia daugumai praeitos kartos žaidimų. Tuomet mechanika. Akivaizdu, kad žaidimas (kaip ir pirmoji Makso nuotykių dalis) buvo kuriamas „Touch“ ekranams. Tai akivaizdu, kaip ir tai, kad kūrėjai nutarę išleisti žaidimą XBOX‘ui, greičiausiai nieko per daug jame nekeitė.

5

Pirštai ima niežėti jau pirmomis žaidimo akimirkomis.

Na galbūt šiek tiek suveržė platforminių galvosūkių dalį ir kilstelėjo jų sudėtingumo lygį (kartais net iki visiško absurdo). Natūralu, kad pirmasis pusvalandis su žaidimu man pasirodė ypač neskanus, grynai dėl fakto, kad tai ne XBOX ONE žaidimas. Manau, tai paaiškina pusę neigiamų apžvalgų kurių sulaukė Makso nuotykis. Kita pusė neigiamų apžvalgų greičiausiai atsirado todėl, kad žaidimas apžvalgininkui pasirodė tiesiog per sudėtingas. Klydo, aišku ir tie, ir tie autoriai. Mes kaip ko gero objektyviausias portalas žemėje (o galbūt ir paukščių take), drąsiai teigiame, kad „Max: The Curse of the Brotherhood“ yra puikus nišinis žaidimas, tiesiog jis išleistas ne laiku ir ne vietoj. Už tai galima nupjauti solidžią vertinimo dalį, mes taip ir padarėme, bet neskubėkite teisti.

7

Pagrindinis blogietis Mustašijus. Violetinėje Lietuvoje tikrai sulauks savo gerbėjų rato.

Žaidimo istorija prasideda nuo to, kad susinervinęs Maksas prakeikia savo mažąjį brolį Feliksą, tad jį pagrobia siaubingas monstras. Neskubėkite teisti. Tai vienas epiškiausių žaidimo momentų. Tiksliau vienas realistiškiausiai perteiktų. Aš tokius vaizdus namuose matau kasdien, galbūt todėl žaidimas mane ir prirakino prie ekrano ilgesniam laikui nei tikėjausi. Paprasta buitinė situacija — visas patenkintas vyresnėlis straksi namo ir staiga išgirsta jaunėlio juoką, o jį palydi laiptais žemyn dardantys žaislai. Tai tiesiog siaubinga.

Ši scena, vienu metu galvoje suplaka tėvišką kasdienybę ir iš paauglystės prisimenamą, kultinį Labirintą su D. Bowie. Kaip gi galėjau nežaisti.

8

Aišku emocijos netrunka išgaruoti. „Max: The Curse of the Brotherhood“ tėra fizikos ir platform galvosūkių rinkinukas, laibais siužetiniais siūlais sukabintas į vieną daiktą. Kūrėjai akivaizdžiai sėmėsi įkvėpimo iš populiariausių žanro atstovų, tad žaisdami netruksite pastebėti „Portal“ ar „Lemmings“ pėdsakų, nors ko gero didžiausią įtaką šiam žaidimui turėjo „Trine“. Pirmieji galvosūkiai gan paprasti. „Pastumk dėžę kad užliptum“ tipo užduotėlės, vietomis kiek papildytos reakcijos ir tikslumo reikalaujančiomis veiksmo sekomis.


Keleto paprastų ankstyvų galvosūkių sprendimus, sumečiau į video, tuo pačiu ištestavau ir XBOX Upload. Prašom susipažinti.

Žodžiu pirmą valandą tai eilinis ir niekuo neišsiskiriantis 2D platform žaidimas su galvosūkiais. Vėliau, galvosūkiai vis tik paima viršų. Įdomesnių užduočių įvedimas, chronologiškai sutampa su akimirka, kai nutari pamiršti XBOX ONE ir vertini žaidimą, tiesiog kaip žaidimą. Jis akimirksniu tampa geresnis.

Esmė čia, žinoma, slypi Makso galiose. Savo kelionės metu, berniūkštis išmoksta naudoti stebuklingą markerį, kuriam palaipsniui suteikiamos naujos galios. Visų pirma tai galimybė iškelti olų platformas. Tuomet Maksas išmoksta nupiešti ir nukirsti medžių šakas, kurios gali būti panaudotos tiek kaip platforma, tiek kaip objektas ar svarmuo. Dar vėliau Maksas gali nupiešti ir vijoklį, kuris gali būti panaudotas kaip tarzankė, arba pririštas prie kitų objektų. Vis tik visas žaidimo potencialas atsiskleidžia išmokus kurti vandens sroves, kurių įvedimas į žaismą sutampa su pirmųjų absurdiškų galvosūkių atsiradimu, tad šiuo akcentu pasidžiaugs toli gražu ne kiekvienas žaidėjas.

2

Naujų galių Maksas įgauna aplankes štai tokius šventorius.

Tai šiek tiek stebina. Aš asmeniškai neturiu nieko prieš absurdo galvosūkius, bet tuo pat metu puikiai suprantu vakarų kritikus kuriuos jie atbaidė. Matote, „Max: The Curse of the Brotherhood“ galvosūkių sprendimas nuolat balansuoja ant ribos. Vieni jų labiau sutelkti į logiką, tad jie sprendžiami tiesiog spoksant į ekraną, svarstant galimus sprendimo būdus ir juos išbandant. Kita dalis labiau sutelkta į veiksmą, tad mąstymo juose mažiau, o precizikos daugiau. Daug daugiau. Maždaug tiek, kiek jos buvo reikalaujama klasikiniuose žaidimuose. Yra ypač greitų šliuožimo sekų, kurias žingsnelio tikslumu, turi tiesiog išmokti mintinai. Pašoki akimirką anskčiau ar vėliau ir basta, seką pradedi iš naujo. Casual žaidimų mėgėjams tai neatrodys priimtina.

Loginiuose galvosūkiuose absurdo kur kas mažiau (nors irgi pasitaiko). Tiesą sakant šioje vietoje kūrėjus galima pagirti už puikų balansą. Progresiniai galvosūkiai kuriuos sprendžiame, kad judėti pirmyn yra gan paprasti. Vos patekęs į vietą kur bus sprendžiamas galvosūkis, paprastai vos ne iškart pamatai ir sprendimą, belieka tik jį išmėginti. Dažnu atveju, šie galvosūkiai gali būti išspręsti keliais būdais, žaidėjai gali kompensuoti loginio mąstymo trūkumą vikrumu ar atvirkščiai.

Greta šių užduočių yra ir alternatyva. Savo kelionės metu, Maksas gali naikinti stebėjimo kameras. Brolio grobikai savo pasaulyje jų prismaigstė visur kur papuola, tačiau norint jas pasiekti paprastai tenka šiek tiek pasukti galvą. Greta to, Maksas dar turi galimybę surinkti magišką amuletą, kurio dalys išmėtytos žaidimo lygiuose (kiekviename po vieną). Jei norint surinkti Maksą stebinčias akis pakanka tiesiog panaudoti progresinio galvosūkio sprendimui naudotus objektus, tai norint rasti amuleto dalis tenka kur kas labiau paplūšėti. Tokiu būdu kūrėjai gali pasiūlyti papildomą iššūkį, tuo pat metu neužgriozdindami siužetinės linijos.

3

Aklinai tamsūs lygiai buvo maloni, bet neilgai trukusi staigmena. Juose gali arba šviesti, arba judėti.

Taigi, žaidimas tikrai ne kiekvienam. Malonumą čia patirs tik sunkiau suerzinami galvosūkių ir platform žanro gerbėjai. Slaptos kameros ir įdomūs pasiekimai sukuria „Max: The Curse of the Brotherhood“ pakankamai pridėtinės vertės, kad jį įveiktume bent porą kartų. Tiesa su sąlygą, kad pirmiau įveiksime erzelį dėl absurdiško tikslumo reikalaujančių veiksmo sekų ir valdymo principų. Aš nesakau, kad valdyti markerį žaidime nėra patogu, tačiau kaip jau minėjau pradžioje, tai lietimu valdomiems ekranamas sukurta koncepcija. Akimirkomis, kai norėdamas patekti į slaptą vietą, turi nupiešti keletą ypač tikslių figūrų, analoginės XBOX ONE svirtelės ima erzinti. Jos tikrai nėra tokios tikslios kaip teigia Microsoft.

1

Ne, aš nesupainiojau žaidimų ;)

Bet, pasikartosiu, neskubėkite teisti. Jei mėgstate klasikinius nuotykių ir galvosūkių žaidimus — „Max: The Curse of the Brotherhood“ yra dėmesio vertas žaidimas. Tiesiog jis skirtas kur kas siauresniam žaidėjų ratui, nei gali pasirodyti vos metus akį į jo siužetą, ar išvaizdą.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *