Magiški metai baigėsi. Fantastiški prasideda!

2010-ieji oficialiai baigiasi ir jie mums buvo magiški. Banguoti, bet magiški. Ignoruojant asmeninius dalykus, galima drąsiai teigti, kad „Dievo režimui“ tai buvo aukso metai, per kuriuos nepraradome optimizmo, tikėjimo ir ryžto. Mes visiškai absoliučiai totaliai su jumis ir kitąmet. Nepamiršdami tos krypties, kuria judėjome 2010-aisiais, kitąmet labiau gilinsimės į žaidimų kūrimo temas: pildysime Lietuvos kūrėjų žinyną, daugiau dėmesio skirsime žaidimų industrijos žvaigždėms ir legendoms bei jų kritiniams žaidimų industrijai darbams.

Nepamiršime ir žaidimų bei karštų temų – metų pabaiga padovanojo Kinect, tad 2011-aisiais jūs tikrai IR VĖL pamatysite šokantį Artoją(never gets old). Taip pat pirmąjį kitų metų pusmetį „Dievo režime“ atsiras vieno kol kas dar niekur nepaskelbto žaidimo kūrimo dienoraštis. Tai tuo pačiu bus ir eksperimentas – ko reikia norint sukurti menišką žaidimą ir kiek darbo tai reikalauja.

2011-ieji jau dabar prigrūsti seilėtekį skatinančių žaidimų, dauguma kurių, tiesa, su skaičiukais pavadinimuose, tačiau tai mūsų negąsdina, nes seniai praėjo tie laikai, kai tęsiniai gaudavo į kaulus nuo serijos pradininkų. Tad 2011-ieji bus fantastiški. Patirkime juos kartu.

O dabar – apie 2010-uosius „Dievo režimo“ rašytojų lūpomis.

2010–ieji pagal Artoją

ArtojasPagal mane 2010–ieji labai geri ir labai blogi metai. Labai geri ta prasme, kad norint sugalvoti tikrai didelį įspūdį palikusių žaidimų TOP nereik sukt galvos. Tiesą sakant kokius 5 pavadinimus sugalvoti galima vos spragtelėjus pirštais, o sugaišus dar 5 sekundes tą TOP‘ą nesunkiai pakeisti geresniu. Labai blogi dėl jau nuobodžiais pradedančių darytis EA/Acti apsikandžiojimų, smarkiai pagausėjusių leak‘ų iš virtuvių (šiemet susimovė net Blizz) ir tam tikros talentų migracijos į mažų žaidimų rinkas.
Dar metai buvo blogi dėl to, kad kaip aš spėju, reali žaidimų industrijos krizė žaidėjus pasiekė būtent šiemet. Gaila nespėjau pateikti plačios analizės kodėl taip manau (ji buvo suplanuota kaip „Star Wars: Force Unleashed 2“ apžvalgos dalis), bet kalbant trumpai — šiemet išėjo tie žaidimai, kuriems dėl krizės pernai ir užpernai nupjovė biudžetus. 4 – 6 valandos neįtempto gameplay, tapo šių metų trendmark‘u ir tai smarkiai „čiulpia“.

Metų žaidimai — kadangi kokybiškos ar kokybiškai atrodančios produkcijos buvo tikrai daug, nenorėčiau nė vieno žaidimo vadinti geriausiu. Paminėsiu tuos kelis, kurie mane ypač nudžiugino:
• Bayonetta — seksualus, išprotėjęs, sukėlęs begalę emocijų ir visiškai pavergęs. Ko gero labiausiai nustebinęs žaidimas 2010–ais.
• Red Dead Redemption — Geriausias sandbox. Pavergė savo temos artumu šiandienai ir absoliučiai tobulu išpildymu. Tiesa… Aš jį tik, tik pradėjau žaist, tad kažkada parašysiu plačiau.
• Kinect. Kol kas. Nunešė viską, bet dar nebandėm Rock Band 3.
• Kiti — Heavy Rain ir Alan Wake nustebino ir pavergė tam kartui. Tiesiog jų buvo per mažai, kad dabar prisimenant patikėčiau, kad jie buvo iš viso. Tebenoriu žanrinio renesanso ar perversmo. Assassin‘s Creed: Brotherhood atėmęs tris savaites gyvenimo, išskirtinio paminėjimo kaip vienas geriausių metų žaidimų išvengė tik todėl, kad pabandžiau RDR.

Metų nusivylimai
PlayStation 3? „God of War“ ir „Gran Turismo 5“ nors ir yra labai geri žaidimai netapo bombom (ta prasme mano smegenų neišsprogdino). „Move“ — tobulas priedas PlayStation 3 konsolei, bet panašu, kad „platform mover‘iu“ netaps.  Čia beje mano labai asmeninis požiūris, nes 2010 į Sony dėjau labai daug vilčių. Oh well, gal 11–ais bus geriau.

Ir dar Medal of Honor.

Metų crush (leidėjas kuriam jutau išskirtinę simpatiją)
Šiemet Sega ir Ubi.

Skauda širdį dėl žiauraus „Shawn White: Skateboarding“ flop‘o, bet man atrodo Ubi nutarė, kad šiam žaidimui nesiseks, gerokai anksčiau nei jam nepasisekė. R.U.S.E. ir „Assassins Creed“ buvo super. Atitiko visus iki krizinius gamedev standartus, dovanojo daug džiaugsmo. Žodžiu Ubi už tai, kad prisiminė kaip man patinka.

Sega. Permainingi metai. Stipriai pradėjo, paskui lyg ir pasileido nuokalnėn. Neslėpsiu, mano simpatijoms turėjo įtakos ir pavėluotai peržaista „Valkyria Chronicles“.

Dievo Režimo metai
Daug džiaugsmo iš teamwork‘o. Kalbėjom Logine, kalbėjom radijoj, dovanojom rožę, buvom GamesCom. Sau pasilinkėčiau, kad kitais metais, bent jau tiek pat nuveiktume.

Vilties (motinos) metai
Kad kitais bus geriau. Nes yra signalų, kad gali būti geriau. Faktu pavadinčiau tik tai, kad šių metų įvykiai plačiąją prasme parodė žaidimų industrijos ėjimą į mass market, rankas laikant delnais į viršų. Ryšium su tuo prasidėjo visa eilė iš pažiūros negrįžtamų procesų. Kas moka džiaugtis žaidimais, kitus metus turės ką veikti, o štai Xanthus kalibro skaitytojams gerų naujienų teks palaukti. Manau sąlyginai ilgai. Metelius 3-5.

2010-ieji pagal Patarėją

Aš būsiu trumpas ir mirtinas. Buvo geri ir itin darbingi metai. Visų pirma – „Dievo režimas“ atlaikė pirmųjų metų išbandymą ir atrodo, kad mūsų pirminis optimizmas neblėsta, idėjos nesenka. Liežuvis neapsiverstu malti į miltus metus, kurie mums davė Scottą Pilgrimą, Mirandą, Bayonettos užpakalį ir kustomizuojamus simsių krūtinės dydžius. Geriausias metų žaidimas man vienareikšmiškai – „Mass Effect 2“. Taip, aš esu Sci-Fi, Adventure ir RPG kalė. Tuo pačiu esu gigantiškai entuziastingas, nes 2011-ieji man duos „Mass Effect 3“ ir aišku „Deus Ex: Human Revolution“.

Itin svarbūs dalykai praeinančiuose metuose – social gaming pozicijų sutvirtėjimas ir tapimas itin didele žaidimų industrijos dalimi, su kuria ėmė taikstytis ir industrijos gigantai. Kas dėl Kinectų-šmektų-mūvų – viskas buvo bombastiška, tačiau tik ateinantys metai parodys kiek naujos technologijos pakeis žaidimo procesą. Pradinis linksmumas įskaičiuotas, tačiau kiek tos naujos valdymo formos išlaikys žaidėją vertikaliai, nenuvargindamos jo atgal 5 horizontalę ant sofos – atsakys 2011-ieji.

Skaudulių 2010-ieji atnešė nedaug. Labiausiai įstrigo sugniuždytas Artojo „Civico“ užpakalis ant kažkurio Kelno viaduko ir nuo skalbimo išblukęs Peter Molyneux autografas, ant prastos kokybės muma.lt marškinėlių. Gaila, kad nepavyko išjudinti ingodmode.com, tačiau tam turime 2011-uosius.

Oficialiai aš esu labai džiaugsmingas ir laimingas dėl to, kaip sekėsi ir sekasi „Dievo režimui“ tik man labai norėjosi, kad per šiuos metus į mūsų komanda būtų pasijungę dar keli geri rašytojai. Tačiau kolkas yra kaip yra. Yra gerai. Kūrybingų 2011-ųjų visiems!

2010-ieji pagal Toxį

Kai visada metų gale žmonės grimzta į melancholiją ir apmąstymus (o metų pradžioje žada sau dalykus, dėl kurių neišpildymo ta melancholija ir aplanko). Bet šį savigraužos užsiėmimą paliksiu kiekvienam asmeniškai, aš norėčiau trumpai pakalbėti, kokie gi šie metai buvo žaidėjams. Na, visų pirmą negalima nepaminėti Kinect ir Move – pastarieji dalykai buvo didžiausią šaršalą keliantys objektai konsolininkų kaimelyje. Mano supratimu Sony, čia šiek tiek pralošė, ne, ne – ne todėl, kad jų move yra prastas, o todėl, kad jei jie stengėsi šiuo produktu pritraukt platesnį žaidėjų ratą, „casual’us“ – manau jiems su tuo bus sunku. Nes bent jau kiek mačiau šio tvarinio apžvalgų, man jis labiau panašėjo į įrenginį skirta „ultra-hard-core“ žaidėjų grupei – bet čia galiu klysti. Kinectas, mano supratimu, yra kaip tik tas. Tiesa plačiau apie jį pakalbėt galėsiu jau greitu laiku, kai jis pagaliau atras kelią į mano namus iš amazon’o džiunglių. Tiesa, mano smegenys pradeda kurti niūrias prognozes, kai vis daugiau 360 žaidimų bus kuriama kinectui, ir vis labiau ir labiau šis įrenginys tols nuo tradicinių „hardcore“ žaidėjų. Bet, tikėsimės tai tik mano perdėtos baimės.

Kas šiais metais mane nudžiugino? Nagi visų pirmą Mass Effect 2 – gal būt galima butų jį keikti dėl supaprastėjimo, dėl sutrumpėjimo, bet mano supratimu jis išliko nuostabus sci-fi rpg su nuostabiai įtraukiančia istorija ir labai gerai išvystytais personažais. Taip pat pradžiugino mass effect 3 traileris – tikiuosi kūrėjai suteiks galimybę užmesti akį ir į žemę..

Nudžiugino Bayonetta ir daugelio nemėgtas Dantės Pragaras – o pasirodo ne taip jau ir lengva susukt gerą ir įtraukiančią trečiojo asmens mėsmalę, ko tiesioginis įrodymas matyt yra Castlevania. Nenuvylė ir Fable 3, taip jis buvo kitoks, jis nesukėlė tiek džiaugsmo, kiek antroji dalis, bet jis buvo geras, gilus ir tamsus… Metų atradimu iš savo pusės norėčiau pavadinti Enslaved: Odissey to the West – žaidimas iš kurio nieko nesitikėjau, o jis suteikė man nuostabių akimirkų ir net, nepabijokim šito žodžio, maloniai sukrėtė – suvirpino kažkokias stygas mano sustabarėjusioje esybėje.

Metų nusivylimu iš savo pusės norėčiau pavadinti visą fps žanrą – kažkodėl bandant kratyti smegenis nerandu nei vieno žaidimo šiais metais kuris man būtų įstrigęs į atmintį ar bent sukėlęs kažkokias didesnes emocijas…

Na, o kitų metų pažadas, būtų pradėti knygų apžvalgas Dievo rėžime, jei tik darbų apimtys leis…

Fantastiškų 2011-ųjų!
„Dievo režimo“ komanda.

Komentarai

7 komentarai/-as/-ų
  1. ZZ1 2010/12/31 Atsakyti
  2. Nowitzkis 2010/12/31 Atsakyti
  3. Renegade 2010/12/31 Atsakyti
  4. Originalas 2010/12/31 Atsakyti
  5. PATR10T 2010/12/31 Atsakyti
  6. Xanthus 2011/01/02 Atsakyti
  7. Zmej 2011/01/04 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *