Lifeless Planet apžvalga | Prie ruso (kosmose) buvo geriau

 

Gyvenimas retai yra toks paprastas, kaip praėję prezidento rinkimai. Ypač kai kalbama apie liaudies konsensusą. Tarkim, jei sakai, kad „Transformerių“ filmai yra tikrų tikriausias mėšlas, tau atrežia, kad va, surinko tiek daug pinigų, tai koks čia mėšlas? Tuo tarpu jei randi kokį hipsterį ir kokteilių su balikliu faną, kuris mano, kad pirmas „Witcher“ buvo šlamštas, tai tos pačios statistikos neprikiši, nes, na, „Transformerius“ ir „Call of Duty“ irgi daug kas pirko. Laimei, yra visokie „Metų žaidimų“ apdovanojimai, kuriais dar galima visai normaliai pasiremti. Nelaimei, rašant apie „Lifeless planet“ tokios paramos tikėtis negaliu.

Svirnas - retai sutinkama, bet itin pavojinga ateivių rūšis

Svirnas – retai sutinkama, bet itin pavojinga ateivių rūšis

Sukūrtas už 17 tūkstančių „Kickstater“ dolerių, šis žaidimas turi pakankamai paprastą istorija. Tu esi astronautas, kuris penkioliką metų užšaldytas keliavo į tolimą, tikėtinai žemišką planetą. Bet va šlumštelėjo į paviršių, o nei komandos draugų, nei šiaip gyvybės ženklų nesimato. Negana to, labai greitai astronautas randa ir apleistą Sovietų Sąjungos įkūrtą kaimelį. Skamba mistiškai ir intriguojančiai, ar ne?

Ir štai beveik iš karto susiduriame su viena nedidelę problema: ar mes galime džiaugtis šiuo žaidimu? Nemaža dalis žaidėjų tikrai džiaugiasi , nepaisant, na, daugumos dalykų. „Lifeless Planet“ yra lengvas ir, atrodo, lengvai padarytas žaidimas. Beveik visas gameplay susideda iš to, kad  vaikštinėji ar strikinėji po statiškas aplinkas. Kartais pasitaiko kokia nors labai tiesmukiška puzlė: kokius tris kartus žaidime reikia atidaryti praėjima prie kliūties numetus visada netoliese patogiai besivoliojantį (ir net keliais egzemplioriais) dinamito ryšūlėlį, kas primena „Dungeoneering for Assholes“. Energijos akmenys tik vieną kartą nuo savo „rozetės“ yra atskirti šokinėjimo galvosūkio, o jau juos įkelti naudojantis roboto ranka yra lengviausias dalykas pasaulyje.

Tokiuose galvosūkiuose smegenų tikrai neišsisuksi

Tokiuose galvosūkiuose smegenų tikrai neišsisuksi

Ne, dar lengviau yra išvengti šio žaidimo priešų, nes, gal išskyrus du atvejus, jie yra stacionarūs ir pakankamai ryškūs, kad žūtum tik tikrai netyčia. Tuos du išskirtiniu kartus buvo visai lengva pabėgti (nors ir šiek tiek baisoka). Programuojant, spėju, nepersistengė. Didžiausiu iššūkiu tampa šokinėjimo puzlės, nes kartais atrodo, kad arba kelią pametei, arba kad iki taikinio visad pritrūks smarvės. Gali būt, kad bent du išsprendžiau grynai išnaudodamas tai, kad žaidimas neveikia pagal „grindys yra lava“ principą, ir visgi įmanoma nukristi nuo kolonų neužsimušant. Tuo, taip sakant, iššūkiai prasideda ir pasibaigia.

Istorija, tuo tarpu, gyvena kaip ir be didelių, kelnes maunančių, pribloškiančių posūkių. Apie tai, kas ištiko planetą, sužinosime iš rusų paliktų garso įrašų ir užrašų, taip pat ir pačio astronauto spėlionių. Ir galiausiai yra ta paslaptingoji moteris, kuią seksime žaidimo metu, bet taip niekad padoriai ir nepasikalbėsime. Visgi ji rusiškai temoka, o mes juk amerikiečiai…. Ir šiaip ta istorija, ypač pabaigoje, labai jau greitai susipaudžia, lyg ir užpuola iš niekur, lyg ir tokios normalios kulminacijai įtampos nesukūria, o štai galiausiai ir baigias.

Zdrastvutie, dievushka. Kak tibia zavut? ...iš žaidimų vokiečių kalbos mokytis sekėsi daug geriau.

Zdrastvutie, dievushka. Kak tibia zavut?
…iš žaidimų vokiečių kalbos mokytis sekėsi daug geriau.

Tad kodėl negaliu tiesiog pasakyt „1 iš 5, geriau nei „Party of Sin“ ar „Call of Duty: Ghosts“, nėra čia ko žaisiti“? Na, per tas tris valandas man žaidimas nenusibodo, o aplinkos, kad ir labai paprastai tekstūruotos, atrodė pakankamai atmosferiškai (daug negyvos erdvės, ko ir siekė kūrėjai), o ir tyrinėjimas buvo visai malonus. Aišku, čia veikia gerai dresuoti RPG instinktai, kurie verčia iš kelio klyst dėl kiekvieno takelį primenančio objekto, ir žaidime dažniausiai nepasiteisina (nebent labai ieškotum mineralų, kad galėtum išgirst kaip mūsų geologas astronautas jais džiaugiasi). Tai taip lakstai, pasišokinėdamas, žvalgaisi po didelius, negyvus žemėlapius, grožiesi atmosfera ir problemos nematai.

Jei „Lifeless planet“ būtų apie gėjus, gal kažkas irgi tvirtintu, kad jis – ne žaidimas, kaip ir „Gone Home“. Aišku, tai yra žaidimas. Labai paprastas ir tiesmukiškas žaidimo prasme, bet ir labai geras pavyzdys, kaip neperspaudžiant turimų įgūdžių ir resursų (nors labai miela, kad įgarsino tikri rusai, klausantis atrodo, kaip tieisiai iš sovietinės fantastikos ištraukta) padaryti gerą žaidimą. Tereikia atmosferos ir gero siužeto. Žodžiu, to, ko AAA žaidimai neretai stokoja.

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. Justin 2014/06/30 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *