Kodėl egzistuoja Dievo Režimas

Ar jums būna tokių nepaaiškinamų momentų, kai skaitai kažką, ar kalbi su kažkuo apie kažkokius bendrinius dalykus, bet tuo pat metu tau vaidenas, kad kita pusė bando kažką prikišti? Man būna. Turiu mažiausiai du taip kalbančius kolegas, vieną verslo plano bendrasavininką ir 1 komentatorių. 9 iš 10 5 iš 15 ZZ1 komentarų priimu kaip priekaištus ir net nepaisant to, kad nežinau ar jis išvis toks yra, gerbiu jo išmintį ir visuomet stengiuos pasitempti. Tai vargina, o dabar dar ir Toxis su savo menopauze trinas visai šutvei į kompaniją.

Vadinkit tai paranoja, nes greičiausiai tai paranoja ir yra. Ir aš ne prieš ją turėti, nes ji, lyg savotiškas adware‘as, įdiegiama daugeliui rašančių į internetą. Nepatinka? Rašyk į spaudą ir lauk laiškų!

Tik vat aš niekad nesigilinau į tos paranojos šaknis. Turiu galvoj — kodėl ji išsivysto? Niekad apie tai nemąsčiau. Iki Toxio menopauzės, reiškias. Pastaroji natūraliuoju būdu stumtelėjo mane į apmastymus apie tai ką aš žaidžiu, kaip aš žaidžiu, kodėl aš žaidžiu ir ką po to parašau. Ilgai apie tai negalvojau, nes racionalų mąstymą pakeitė savigrauža dėl to, kad blem… Žaidimai mane tebedžiugina. Ir ne tik geri, ar tie 25 kuriuos saugau išskirtinėj lentynoj. Iš esmės mane džiugina visi žaidimai, o išimčių sąrašas tilptų į vieną lapą. Nes jo turinys nesikeičia jau kelinti metai. Manęs nedžiugina „Postal“ ir „Manhunt“, bet net ir šiuo atveju aš dar turėčiau pasinerti į gilią meditaciją, kad suvokčiau kas konkrečiai juose manęs nedžiugina. Bijau, kad išvados kurių prieičiau būtų nuvalkiotos — aplinka (socialinis realaus pasaulio klimatas, jei tiksliau).

Ir man pasidarė gėda.

Ypač dėl to, kad negalėjau viens, du ir identifikuoti kas yra viso to džiugesio priežastis. Priklausomybė? Tai buvo pirmas į galvą šovęs variantas. Šiuo terminu labai lengva paaiškinti, bet ką. Bet vien nuo minties apie tai darosi dar labiau gėda. Tada persvarsčiau kitus variantus. Amžius? Laikas? Psichologinė būsena? Dienos režimas? Bendra aplinkinių nuomonė? Įdomiausia tai, kad ką besugalvočiau, viskas lipo. Ypač vedant analogijas. Pavyzdžiui amžius, su kuriuo labai tampriai siejasi ir kasdienė ūkinė veikla, ir šeima, ir kitos atsakomybės. Šiame kontekste mane džiugina viskas, kas nesukelia įtampos ir tai yra visiškai priešinga nuostata tai kurią turėjau prieš penkis metus. Po sunkios darbo dienos, apėjęs ūkį ir vaikus, prieš pat išmušant vidurnaktį galų gale įjungiu „PlayStation 3“ ir žinot ką… Mažiausiai norisi, kad žaidimas pradėtų man knist smegenis.  Todėl kai jis to nedaro, jis mane džiugina. Kiekvienas savaip. Nes viskas ko aš noriu ir viskas ko man reikia — prigimtinis poreikis gauti pasakaitę prieš miegą. Ne visada todėl, kad ji man būtų labai įdomi, kitą sykį vien tam, kad nukreipti mintis, perjungti smegenų kanalus ir užsitikrinti, kad atsigulęs miegot nebegalvosiu apie sumautą ketvirčio ataskaitą. Ar tai mane paverčia zombifikuotu vartotoju? Galbūt, bet aš tiesą sakant dėjau ant to. Šiuo atžvilgiu žaidimai yra mano medicina ir ji sumautai efektyvi. Nebent užsirauni ant tų retų perliukų apie kuriuos visi kalbam, dažniausiai būtuoju arba labai būtuoju laiku. Tada ragai. Tada džiugesio pilnos kelnės, bet ar ne per dažnai jis virsta įniršiu vėl ir vėl nesugebant atsikelti į darbą?

Nenorintiems skaityti, pateikiu įrašo versiją paveiksliukais. Kairėje dalykai, kurie džiugino. Dešinėje, kurie nebedžiugina. Sudaryta remiantis asmenine patirtimi ir/arba viešąja nuomone.

Tada pagalvojau, o ar gali būti taip, kad pasąmonė pati kažkiek slopina džiugesį, nes skirtingai nei seiles leidžiantis ir antrą parą nemiegantis „Bayonetta junkie“, pasąmonė vis dar suvokia esamas atsakomybes ir laukiančias pasekmes. Ar labai sumeluosiu, kad dauguma mūsų prieš 10 metų, kai visi žaidimai buvo geri, tų atsakomybių turėjom mažiau? Yra juk kažkoks ryšys, ne?
Kalbant apie auksinius metus kai visi žaidimai buvo geri. Kas prisimena kiek jų buvo? Kaip lengva buvo juos gauti ir kaip mes juos rinkomės? Kiek žaidimų esam nežaidę, o tik girdėję įkvepiančias istorijas, skaitę apžvalgas ir varvinę seilę ant juodai baltų screenshot‘ų „Šoke“? Keliems iš mūsų visa ta veikla paliko gilius randus smegenyse, kitą sykį net iki tokio lygio, kai pradedam galvoti, kad tuos žaidimus žaidėm?
Šiandien viskas kitaip. Mes neieškom žaidimų, mes ieškom laiko juos pažaisti. Todėl jie mūsų ir nedžiugina. Jų paprasčiausiai per daug, taip deja, jie pernelyg panašūs, bet perleidus viską per koštuvą taip, kad liktų tik grynuoliai ir juos suskaičiavus…  Aš beveik įsitikinęs, kad tų retų, kažkiek džiuginančių projektų skaičius būtų didesnis, nei analogiškų žaidimų skaičius prieš dešimtmetį. Bėda ta, kad mes neprisimenam kiek showelware‘o buvo 90–ais. Mes prisimenam visus 10 žaidimų kurie toje dekadoje mums patiko. Prisimenam taip, lyg  jie visi buvo išleisti per vieną dieną ir tai buvo kasdienybė. Bet juk nebuvo. Tiesą sakant nepaisant viso šiandieninio šlamšto, visiškai nežaidžiamų žaidimų anais laikais buvo gerokai daugiau.

Nedžiugina skaičiukai prie pavadinimų? Bet kalbant apie žaidimus jie visada buvo norma. Nedžiugina naujienų stygius žaidime su skaičiuku 3? Aha, lygiai taip pat kaip nedžiugina pasakiškos naujovės kitame žaidime su skaičiuku 3. Aš dažnai ir pats susimąstau ar aš žinau ko noriu iš tikrųjų? Dažniausiai prieinu išvados, kad noriu gero laiko, o viskas kuo galiu apkaltinti kūrėjus — jų debiliškas noras rašyti debilišką PR. Va kodėl mane džiugina žaidimai. Aš net ir labai kažko laukdamas, jei tik įmanoma, stengiuosi apie jį neskaityti nieko. Dabar kai pagalvoju… Pirmomis akimirkomis manęs nedžiugino, ar net įskaudino tiek „Fallout 3“,tiek „Dungeon Siege III“, tiek „Dragon Age 2“. Visus juos sieja paprastas faktas. Aš arba dariau interviu su jų kūrėjais, arba kalbėjau su PR žmonėmis, arba verčiau ta tema rašomus tekstus į lietuvišką „PC Gamer“, arba dariau visko po truputį. Kūrėjai, gindami investicijas į save, prišneka niekų, pasitaško pavardėmis iš auksinio dešimtmečio, o finale pagamina kažką modernaus, atitinkančio modernaus mainstream‘o poreikį. Lyginant rezultatą su lūkesčiais, noris trinti viską į miltus. Praeina savaitė kita, žiūrėk jau žaidi ir viskas normaliai, taip tas nepatinka, ano nėra, bet visumoj smagu.

Aha, retas kuris žaidimas šiais laikais pereinamas du sykius, bet ne todėl, kad jis nedžiugina. „Diablo II“ aš perėjau 20 sykių ne todėl, kad jis patiko 20 sykių labiau nei „Mass Effect“.  Aš jį tiek sykių perėjau todėl, kad buvo daug vasarų, kurių vakarais neturėjau ką veikti. Dabar tokių vakarų nėra, o jų laukia mažiausiai 10 rinktinių perliukų kurių nenoriu liesti visoje rutinoje. Bent keli jų išėjo šiemet ir aš labai nusikaltau nieko apie juos neparašęs, bet aš nenoriu žaisti džiuginančių žaidimų nedžiuginančiomis aplinkybėmis. Tame nėra  jokios logikos.

Aplinkybės. Ne tik asmeninės. Visas foninis triukšmas, išankstinės nuostatos, galvojimas, kad vakaruose visi debilai, o tik mes čia labai protingi, asmeninis nuovargis arba priešingai pakili nuotaika. Visa tai lemia, džiugins žaidimas ar ne. Man atrodo, kad aš paprasčiausiai išmokau pasirinkti žaidimą pagal aplinkybes. Tai irgi gali būti džiugesio priežastimi. Kadangi pastaruoju metu aplinkybės gan pilkos, mane džiugina pilki žaidimai. Man tatai atrodo logiška.
Esmė tame, kad žaidimai, niekada neturės to paties efekto kurį turėjo tuomet. Joks MMO nepakartos ir neatstos pirmojo MMO ant kurio sėdom. Ne tik dėl nostalgijos. Jei kažkokiam žaidimui skyrėm ketverius gyvenimo metus, galvoje be abejo yra atitinkamas kiekis paaiškinimų kodėl mes tai darėm. Kad perspjauti tai, neužteks ir Kotiko prognozuojamo milijardo. Vienintelis dalykas kuris gali užgožti „pirmą kartą“ tai nesulyginamai kitoks pirmas kartas. Ir jis įvyks. Neišvengiamai. 90–ais niekas mūsų nedžiugino kas dieną. Tų žaidimų kuriuos atsimenam ir linksniuojam laukdavom metų metus.  Ir tarpas tarp jų pasirodymo tikrai netapo ilgesnis, jis tik toks atrodo dėl beprotiško žaidimų kiekio.

Galiausiai aš prisiminiau tekstą, kurį norėjau patalpinti taip ir negimusioje, angliškoje „Dievo Režimo“ versijoje. Norėjau ten parašyti, kad „In God Mode“ yra vieta, kur kiekviename žaidime ieškom ko nors pozityvaus. Nes parašyti piktą rant‘ą, be pauzių net orui įkvėpti,  gali bet kas, su žaidimais praleidęs bent valandą. Tai lengva. Kur kas sunkiau pabandyti ir surasti tą elementą kuriuo iš tikro galima mėgautis. Ko gero būtent dėl to, kad žaidimai mano medicina, aš prie konsolės dažniausiai ir sėdu su tokia nuostata. Surasti kažką kas mane džiugina ir kitiems apie tai papasakoti. Prisiminęs tai, supratau, kad man nebe gėda. Gal tai per dešimtetį išsivysčiusi profesinė liga, gal mano asmeninės meilės žaidimams proveržio forma, bet paprastai man norisi kalbėti tik apie tai, kas padaryta gerai. Tam man ir buvo reikalingas „Dievo Režimas“. Nuosava, turinio nereguliuojanti erdvė. Erdvė kurioje galiu viešai pranešti, kad sėsdamas žaisti, aš bandau džiaugtis ir nelaukiu kol mane nudžiugins.

Turbūt būtent dėl to, kartais džiugesio priežastys būna net ne žaidime, o pavyzdžiui bandyme. Tarkim man nepatinka nė vienas bandymas kažką daryti su „Sims“ arba „Spore“, bet man patinka pati bandymų idėja. Man nepatinka banalūs bandymai kažką išspausti iš modernių šaudyklių, tuo pat metu stengiantis nepaliesti jautrių temų, bet man patinka, kad apie tai kalbama. Patinka, kad žaidimuose atsiranda kažkokios banalios užuominos, ar kažkokie atmosferos elementai. Nes žinot… Tam, kad gimtų ir visiškai stogą nurautų tokie filmai kaip „Mūsų dienų apokalipsė“, mes dešimtmetį turėjom žiūrėti B lygio šlamštą apie Vietnamą. Tas šlamštas, esminiam įvykiui brandino ir ruošė visus pradedant scenaristu, baigiant žiūrovu. Tie tikri, ne džiuginantys, bet tiesiog pribloškiantys dalykai greičiausiai ir gimsta ne iš kūrybingumo.

Manot, kad apkaltinsiu mūsų praeitį kurioje nieko nebuvo? Neketinu. Ji ne prie ko. Kalta dabartis, kurioje visi procesai yra per greiti. Džiaugsmo išnykimas — globalus ir modernus reiškinys. Žmogaus gyvenime paprasčiausiai visko per daug. Greta visų blogų, privalomų ir nemalonių dalykų yra tiek daug gėrybių, kad modernus žmogus, kad ir kur jis begyventų, yra fiziškai nepajėgus viskuo džiaugtis. Nes nepaisant fakto, kad visko turim daugiau ir geriau, to suvokimui paprasčiausiai nėra laiko. Juolab, kad kiekvienas žinom — ryt tas pats objektas bus didesnis, greitesnis, geresnis, spalvingesnis ir džiuginantis! Visas 15 sekundžių...

Kūrybingumas tėra priemonė, bet kūrinys gimsta kaip pernokęs „pispuogis“. Jis bręsta, bręsta ir subręsta taip, kad vos jį palietęs, paskui ilgai spoksai į veidrodį nesuprasdamas, kokiais būdais sugebėjai jį visą taip apšikti. Esmė tame, kad norint procedūrą pakartoti ir išsiaiškinti, to padaryti nepavyks. Nes spuogai subręsta netikėtai, tuo jie ir džiugina.

Todėl jei jūsų nebedžiugina žaidimai, turiu liaudies išmintimi ir mitais paremtą patarimą. Sakoma, kad spuogus iššaukia susilaikymas, net tada, kai labai, labai norisi… O ką jei jūs pabandytumėt ne padaryti pauzę, o elgtis taip, kaip prieš dešimtmetį. Per miestą persivežti žaidimą iš draugo, prieš tai surašius jį į 67 floppy  diskus ir sužinoti, kad 26 iš jų nebenuskaitomi. Žaisti tą patį žaidimą, net jei jis ir nelabai patinka, mėnesį ar du, apsimetant, kad kitų kol kas nėra. O svarbiausia tiesiog ilgai ir kruopščiai rinktis, bet iškart nebandyti. Apsimesti, kad negali, šiek tiek pasikankinti. Kas žino, gal padės?

Komentarai

21 komentarai/-as/-ų
  1. Kukas 2011/06/30 Atsakyti
    • admin 2011/06/30 Atsakyti
      • Kraugerys 2011/06/30 Atsakyti
  2. Toxis 2011/06/30 Atsakyti
  3. beecool 2011/06/30 Atsakyti
  4. ZZ1 2011/06/30 Atsakyti
    • Artojas 2011/06/30 Atsakyti
      • ZZ1 2011/06/30 Atsakyti
        • Artojas 2011/06/30 Atsakyti
          • ZZ1 2011/06/30
          • ZZ1 2011/06/30
    • Artojas 2011/06/30 Atsakyti
  5. ZZ1 2011/06/30 Atsakyti
  6. Kraugerys 2011/06/30 Atsakyti
  7. Originalas 2011/06/30 Atsakyti
  8. Nolgorath 2011/06/30 Atsakyti
  9. hmz 2011/07/01 Atsakyti
  10. ZZ1 2011/07/01 Atsakyti
  11. wr 2011/07/02 Atsakyti
  12. Kaj 2011/07/21 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *