Kane & Lynch 2: Dog Days | Šešios valandos Šanchajuje

Šį kartą pradėsiu ne nuo įprastos šabloniškos įžangos apie žaidimą, kas jį pagamino, kas buvo prieš tai ir taip toliau, bet išreikšdamas didį susirūpinimą. Susirūpinimą apie tirpstantį susidomėjimą rimtais geimeriais ir kuo toliau tuo dažniau gaminamus trumpus, monotoniškus, žaidimus. Taip taip, visi mes žinome, kad IO interactive sukūrė 47’ą ir tai buvo viena iš didžiausių dešimtmečio figūrų žaidimų kultūroje. Bet kas darosi dabar?

Kane and Lynch 2: Dog Days įveikiau vienu prisėdimu, grubiai tariant 6 valandos nuotykių ir titrai. Kas čia dabar? Viskas? Ir aš dabar galvoju kiek iš jūsų planuoja mokėti tuos nemažus pinigus už 6 valandas šaudymo ir multiplayer’io rėžimą. Kad nekiltu minčių, patikslinsiu, žaidžiau medium sudėtingumo lygiu ir nepasakyčiau, kad tai buvo per lengva, teko keliuose vietose prakaituoti dešimčią minučių ar panašiai, galvoju dabar kas laukia tų kurie mėgins easy rėžimą. Nuoširdžiai nerekomenduoju.

Keturios iš šešių valandų mane visiškai prikaustė, maždaug iki pusiaukelio motyvacijos sėmiausi iš siužeto. Jis stiprus, dramatiškas, kruvinas, įtikinantis, bent pirma jo pusė. Senų pažįstamų susitikimas, paskutinis darbelis Kinijos pasididžiavime – Šanchajuje. Toliau žinoma viskas pasisuka netikėta linkme ir pasideda bėgimas, gaudynės ir šaudymas. Daug šaudymo. Retorinis klausimas, negi nieko įdomesnio sugalvoti nebegalima?

Pirmoje dalyje, jei tokią prisimenate, su šaudymu buvo prasti popieriai. Priedangos sistema buvo pagrindinė rakštis ir ypač gadino malonumą, antroje dalyje situacija ne ką geresnė. Priedangos sistema pagerėjo, bet iki visiško sklandumo dar toli. Reikalas tas, kad dažniausiai teks išnaudoti priedangą, todėl ji turi būti nepriekaištinga, o taip tikrai nėra. Norint prisidengti reikia būti pakankamai arti ir tik tam tikrose vietose, taip gaištamas žaidėjo laikas ir brangūs nervai. Kiekviename susišaudyme teks naudotis aplinkos objektais, kitais atvejais išgyventi sunku.

Dirbtinis intelektas irgi išmoko tuo naudotis, po kulkomis nebelenda, laikosi priedangos, žodžiu neblogai, bet kaip ir visur pasitaiko neapgalvotų veiksmų. Didžiausias nusivylimas atsiranda suvokus, kad tokiu būdu šaudyti teks visą žaidimą. Na gerai, yra kuro kanistrai, gesintuvai ir kiti mėtomi objektai, neblogas pakaitalas granatoms, meti pasirinkti kryptimi, o tada taiklus šūvis ir reakcija. Galim ir kokį bičą įkaitu paimti, jei sugebėsi priartėti iš nugaros nepastebėtas, man sekėsi sunkiai. Idėjos neblogos, bet tai trupiniai, visa kita šaudymas, priedanga, šaudymas ir dar karta šaudymas.

kl2 2010-08-19 22-48-10-05

Iš serijos "Lost in Shanghai".

Apie Šanhajų blogų žodžių nebus, rytietiška atmosfera papirks ir pačius skeptiškiausius žaidėjus. Čia nereikia abejoti IO interactive talentais, siauros gatvės, interjerai, ryškių spalvų iškabos, kinietiški hieroglifai, atrodo nuostabiai. Įvairove taip pat skustis negaliu, nors veiksmas vyksta tik viename mieste, susidursite su nemažu kiekiu kontrastingų lygiu, kas yra tik į naudą. Net ir ginklai, ir tie kinietiški, paprastai nesutinkami šaudyklėse – man patiko. Patiko ir jų keliami garsai, požeminėje automobilių aikštelėje girdisi stiprus aidas, šaudant lauke silpnesnis. Trūko tik Jasperio Kyd’o fono. Patiko ir jų daroma žala, sienos ir apdaila trupa gražiai, yra nemažai destruktyvios aplinkos elementų, kai kurie priedangos taškai sugrius, kai kurios sienos išvirs ir taip toliau. Nors tai matėme ir pirmojoje dalyje, dabar tai atrodo žymiai detaliau ir įtikinamiau.

Pagirsiu ir vizualinį pateikimo stilių. Manau viena iš unikaliausių idėjų šiais metais. Vaizdą matome nuo peties kaip ir anksčiau, tačiau ekranas nuolatos puošiamas įvairiais trukdžiais, taip suteikiamas įspūdis, kad kažkas jus filmuoja mėgėjiška kamera. Bėgant vaizdas kilnojasi, šaudant mirga, keičiasi reakcija ir į šviesą, lyg matytum prastos kokybės filmuotą medžiagą, kurioje perėjimas iš vienos spalvos į kitą pažymėtas tik keliais tonais. Krovimosi langų metu klausomės telefono skambučių, jų niekas neatsako, gaunas toks įdomus monologas. Yra čia ir cenzūros, šauk šratiniu šautuvu kam nors į kaktą ir matysi tik pridengtus kadrus, bus ir kitų užmaskuotų epizodų tinkančiu „mature content“ lentynai, bet tai pamatysite patys.

kl2 2010-08-19 22-52-58-20

Šį kartą didžiąją dalį žaidimo stebėsime nuo Lynčo peties.

Olimpo herojus pasilikau pabaigai, tie du vyrukai yra tikroji žaidimo vinis, jei ne jie, baisu net pagalvoti. Išlaikė formas, tiek fizines tiek moralines. Keinas ir Lynčas kaip Al Pacino ir R. Deniro, savų principų vedami jie skinsis kelią Kinijos gatvėmis, lenkiu galvą prieš IO interactive, tokius charizmatiškus herojus šiais laikais nepamatyti sunku, bet taip ir pykstu už prastą siužeto antrąją dalį. Keinas ir Lynčas ne tik gelbės savo gyvybes, bet ir gelbės žaidėjus nuo nuolat puolančio priešo – nuobodulio. Gyvybes išgelbės, bet nuobodulys kiekvieną anksčiau ar vėliau prigriebs. Vietomis prablaško kokios numestos frazės, bet žiūrėk ir vėl naujas sandėlys ir vėl siauraakiai policininkai, ir vėl priedangos, ir vėl..

Keista, kad nebeliko kitų kompanionų, pasirodė vienoje užduotyje ir pranyko. Kas bandė pirmąją dalį greičiausiai pamena, buvo dar keli pagalbininkai, su jais ir ginklais dalindavomės ir kažkiek pavarinėti juos leisdavo, o dabar nieko, vieni du, K. and L. happy two friends. Na ir tuzinas kiniečių, artėjant pabaigai net bloga pasidarė, jie srautais bėgdavo, iš pradžių buvo kažkokie gangsteriai, po to policininkai. Ok, įtikinama, po to specialiosios pajėgos, ala swat’ai, dažytojo rūbais apsirengę samdyti žudikai ir net galiausiai pati armija. Nacionaliniai priešai, taip išeina?

kl2 2010-08-19 23-07-24-01

Naktinį miesto grožį trikdo riebūs kraujo lašai.

Ką veikti baigus žaidimą? Hmm, yra co-op, yra daugelio žaidėjų rėžimas. Pastarasis nuo pirmtako nelabai skiriasi, atsirado keli nauji režimai, o co-op yra gan gerai įgyvendintas dalykas, pasikvieti draugą ir per penkias ar šešias valandas pereini žaidimą kartu. Žiūrint bendrai Kane and Lynch 2: Dog days nesudirbo serijos vardo, tačiau ir nė kiek nekilstelėjo į viršų. Vienus aspektus ištaisė, kitus sudirbo. Jei ne antroji siužeto pusė ir žaidimo ilgis viskas būtų buvę kur kas geriau, šaudymams paįvairint irgi kažką sugalvot reikėjo, bet pirmoje dalyje tai buvo dar skaudesnė tema. Rutina žaidimuose vis dažniau ima viršų ir tai nėra gerai, matydamas Kane and Lych 2: Dog Days prisimenu Hitman seriją. Tai nebuvo vienas iš lengviausių žaidimų, bet niekas nesiskundė, o ir trukmė ir pasirinkimo kelias patenkino žaidėjus. Pikta, kad Kane and Lych serija tuo nesinaudoja, atrodo nė nebando, o studija tai ta pati. Kol kas žaidimo pirkti nerekomenduoju, nebent esi tikras serijos fanas, tada kita kalba. Visiems kitiems siūlau išbandyti demo versiją, o tada palaukti nuolaidų.

Artojas pakuodamas banderolę Patarėjui:
kane„Kane and Lynch 2: Dog Days“ — nejuokais nustebinęs žaidimas. Taip pat, tai žaidimas — sistemos auka. Aš nebesu toks jaunas ir stiprus, kad pereidinėčiau kažką vienu prisėdimu, tad su „Kane and Lynch 2“ sugaišau savaitę. Po valandą per vakarą. Ir aš nieko jame nekeisčiau. Aš nenorėčiau, kad kažkas jame būtų kitaip. Ne. Ne žaidimą reik keisti, o sistemą ir tai kaip mes priimam žaidimus. Galų gale reikia keisti sušiktą kainodarą. „Kane and Lynch“ puikus to įrodymas. 

Šešios valandos žaidimo, seklus siužetas, įkvepiančios kautynių scenos. Ir štai sakau nieko nereikia keisti. Man tai naujiena, bet ką galiu padaryti? Ne rimtai. „Kane and Lych 2: Dog Days“ yra nuo pradžios iki galo padarytas žaidimas. Viskas jame padaryta gerai ir jei tarkim jis būtų ilgesnis, jis būtų blogas. Jei jame būtų daugiau savybių jis būtų blogas. Jei susišaudymai būtų įvairesni jis būtų blogas.

Dabar greta visų jausmų ir emocijų kurias gali sukelti žaidimas, ryškiausia ir stipriausia yra viena „Jie parodė ir papasakojo viską ką norėjo parodyti ir papasakoti“. Visko produkte yra lygiai tiek kiek reikia. Daugiau kūrėjai nieko rodyti ar pasakoti nenorėjo. Ir tai jų teisė. Svarbu tai, kad taškus ant „i“ jie žaidime sudėliojo taip, kad nekyla abejonių dėl jų nuoširdumo.

Kamera sutvarkyta, meninis stilius verčia iš koto, atmosfera kiniškai, liuminescensiškai neo–noir’inė, susišaudymai „best of class 2010“. Ko dar galima būtų norėti?

„Kane and Lych 2: Dog Days“ yra toks kuriam nieko neprikiši, nebent kainą. Jis turėtų kainuot, kaip kokie 4 bilietai į kiną.

Šis žaidimas man priminė ir diskusiją apie video žaidimus kaip meno forma. Mes nepajudėsim iš mirties taško, kol žaidimo trukmė liks kriterijumi. Šitas kriterijus privalo būti sunaikintas, nes trukmė yra nesvarbi. Žaidimas turi trukti tiek laiko, kiek jo reikia, kad ištransliuotum viską ką norėjai. Nė minutės daugiau ar mažiau.

Tik leidėjas to niekada nesupras ir nenukirs „launch date RRP“ 50% procentų vien dėl to, kad kūrėjas norėjo pasakyti mažai. Dėl to kūrėjas nebus suprastas ir greičiausiai nubaustas vieninteliu įmanomu būdu, — prastais vertinimais.

Tiesa… Civilizuotose šalyse galiausiai viską sureguliuos rinka. Štai pas zavvi, nauja pakuotė jau dabar kainuoja pigiau nei 4 bilietai į kiną.

Komentarai

24 komentarai/-as/-ų
  1. Foxiz 2010/08/29 Atsakyti
  2. rokimusas 2010/08/29 Atsakyti
  3. wr 2010/08/29 Atsakyti
  4. Originalas 2010/08/29 Atsakyti
  5. rokimusas 2010/08/29 Atsakyti
  6. Originalas 2010/08/29 Atsakyti
  7. Artojas 2010/08/29 Atsakyti
  8. ZZ1 2010/08/30 Atsakyti
  9. Originalas 2010/08/30 Atsakyti
  10. Dovydas 2010/08/30 Atsakyti
  11. ZZ1 2010/08/30 Atsakyti
  12. Nowitzkis 2010/08/30 Atsakyti
  13. Nowitzkis 2010/08/30 Atsakyti
  14. rokimusas 2010/08/30 Atsakyti
  15. Originalas 2010/08/30 Atsakyti
  16. ZZ1 2010/08/30 Atsakyti
  17. rokimusas 2010/08/30 Atsakyti
  18. Virš Dievo 2010/08/30 Atsakyti
  19. Nowitzkis 2010/08/31 Atsakyti
  20. rokimusas 2010/08/31 Atsakyti
  21. PATR10T 2010/09/06 Atsakyti
  22. ZZ1 2011/03/19 Atsakyti
  23. PATR10T 2011/04/18 Atsakyti
  24. ZZ1 2011/04/18 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *