Iš po vakar… | Dragon Age: Origins — Awakening

Kažkodėl „Dragon Age: Origins — Awakening“ man labiausiai siejasi su maisto balium. Na žinot būdavo tokie, kai sulekia giminės, visą dieną stumdosi virtuvėje, o vakaropsna prisisprogę iki negaliu (maisto) ramiai aptarinėja gyvenimą. Būdavo tokiuose baliuose savotiško šarmo, o šeimininkai dažniausiai dar ir kitą dieną galėdavo mėgautis vakar dienos džiaugsmais. Kitą syk ant rytojaus kai kurie dalykai būna net ir skanesni, bet va valgant jausmas vis tiek ne tas. Patys patiekalai lyg ir OK, bet štai stalas jau ne toks šventiškas ir tų jungiamųjų grandžių (mišrainyčių ir padažiukų pavidale) trūksta. Tada supranti, kad įdarytas dėdės karpis, nėra toks jau stebuklingas, jei valgomas be šviežių krikštamotės salotų, o mamos tortas išvis nesižiūri, kai patiekiamas šiaip, ne šventinėje lėkštėje, šventiniam stalui.

Aš savaitgalį irgi buvau baliui, bet užuot likęs antrai dienai, nutariau grįžti namo ir išmėginti „Dragon Age: Origins — Awakening“. Žaidimas prekyboje pasirodė visai nesenai, tad nutariau nelaukti pabaigos ir parašyti kažką kol šviežia. Esmė tame, kad apie „Awakening“ kaip ir nėra ką rašyti. Tai tiesiog papildomos ~20–25 žaidimo valandos tavo mėgstamam žaidimui. Sakau mėgstamam, nes jei „Dragon Age: Origins“ nepatiko, mėginti „Awakening“ nėra jokios prasmės. Tiesa, jei dėl kažkokių priežasčių neteko susipažinti su „Dragon Age“ primygtinai rekomenduoju paskaityti mūsų neapžvalgą ir jei užkabins, išmėginti patį žaidimą, kuris šiandien kainuoja pigiau nei „Awakening“.

Kodėl Biowarebook nesaugo žaidimo progreso?
„Awakening“ tęsia „Origins“ istoriją, tad prieš pradėdami žaisti galėsit perkelti savo „užaugintą“ personažą arba susikurti naują. Man teko kurtis naują, nes problemų su HDD metu pasielgiau neapdairiai ir pamečiau „Dragon Age: Origins“ išsaugotų žaidimų bylas. Trumpai pasikeikęs, kad „Bioware“ neturi taip išpeikto „Ubisoft“ DRM mechanizmo (ar bent jo teikiamų privalumų), susikūriau naują personažą ir tiesą sakant dabar esu visiškai tuo patenkintas. Esmė tame, kad baigiantis pirmam žaidimui, aš jutau, kad mano valdoma kariūnė tapo per galinga kelią pastojantiems iššūkiams. Tuomet manęs tai visiškai neerzino, nes pajutus artėjančią pabaigą, tiesiog norėjosi kuo greičiau užbaigti nuotykius. Dabar gi… Importuotas personažas būtų per kietas nuo pirmos žaidimo akimirkos. Ir laikui bėgant ji taptų dar kietesnė! Tai galėjo turėti neigiamų pasekmių, nes kelti sudėtingumo lygio kartelės aš neturiu jokio noro. Man patiko kaip buvo subalansuotas „Dragon Age: Origins“ normalus režimas ir mažų mažiausiai tokio pat balanso aš tikėjausi iš išplėtimo. Vertinant bendrai, gavau tai ko norėjau. Susikūriau naują personažą, kuris iškarto buvo paaukštintas iki 18 lygio. Pasirinkau žudikę ir iš absoliučiai gynybinių pozicijų perėjau prie aktyvaus žalos darymo. Kalbant atvirai, ji vis tiek yra gerokai per stipri tam ką į veidą tėškia žaidimas, bet aukštyn kojomis apvirtęs kovos/taktikos stilius daro savo, kautis tikrai įdomu. Tiesą sakant būtent tokį kelią rekomenduočiau kiekvienam įsigijusiam „Awakening“, nes tai ne tik išplėtimas su nauja istorija, tai ir puiki galimybė išmėginti naują klasę praleidžiant varginantį lygio kėlimo procesą.

7-1-1024x576

Jei Alisteris būtų miegojęs su Morigan ir po 25+ metų sutiktų šitą, pagalvotų, kad čia jo sūnus. Jei Alisteris galėtų gimdyti, visi galvotų, kad čia jo ir Zhevrano sūnus.

 

Nuo būties prie buities
„Awakening“ įvykiai pasakoja apie tai kas vyksta po Archdemono žūties. Priklausomai nuo to kaip baigėsi Jūsų istorija, „Awakening“ įžanga ir eiga ko gero gali truputi skirtis, bet nemanau, kad lyginant su „default“ tie pokyčiai bus ypač žymūs. Ko gero įdomiausias žaidimo bruožas yra tas, kad išsprendus epinį žmonijos būties klausimą, savo išklypusiais dantimis „Pilkųjų Sergėtojų“ ordinui ima šypsotis buitis. „Awakening“ iš esmės ir yra ne visai epinė istoriją apie buitį. „Pilkieji Sergėtojai“ gauna prižiūrėti Amarantino žemes, kurios turėtų tapti brolijos atgimimo lopšiu. Deja, bet likimas tamsiųjų išperų pavidale nusprendžia, kad ordinas turi atgimti negyvas, tad surengia žaibišką Vigilio tvirtovės ataką ir išžudo visus ten buvusius Pilkuosius. Visus išskyrus žaidėją, kuris į šventę atvyksta pavėluotai. Akivaizdu, kad viską iki smulkmenų suplanavę niekšai nenumatė, kad kažkas gali užgriūti iš netyčių, tad kruopščiai suplanuota ataka žlunga, o žaidėjas išvaduoja pilį. Finale paaiškėja du neįtikėtini dalykai.

screen1_large

Dabar, kai galiu kalbėti, gal kas nors gali man paaiškinti kaip ten yra su tais 20ct. per minutę?

Pirma: Valdomas herojus yra Sergėtojas Vadas atsiųstas į Amarantiną jo valdyti, t.y. užimti Arlo pareigas. Nosis riečiasi nujausdama „Mass Effect 2“ įtaką, bet iš esmės siužetinis vingis įdomus, atveria kelius gausybei užduočių, kurios kitomis aplinkybėmis neatrodytų tokios reikšmingos. Jei jau būti visai atviram, tai aš stengiuosi negalvoti, kad mano herojus už kažką atsakingas ir stengiuosi susitelkti į galvų kapojimą. Kita vertus, atokvėpio minutės tarp misijų įdomesnės tuo, kad gali pakamantinėti savo vasalus ir gauti debesis kasdienės informacijos apie savo žemes. Buitis. Bet blemba įdomi ir reikšminga buitis, ypač jei domina foninės žaidimo visatos istorijos. Kol kas, beje, susidaro įspūdis, kad žaidėjas priima labai daug sprendimų potencialiai galinčių įtakoti paskutines žaidimo akimirkas. Labiausiai tai siejama su resursų paskirstymu. Reikia nurodyti armijos vadui kur sutelkti daugiau apsaugos, nuspręsti ar mokėti dvarfams už pilies sienų rekonstrukciją, braižyti žemėlapius kalviams pasakojant kur paskutinį sykį matei metalų gyslas ir t.t.
Antra: Išperos užpuolę pilį kalba. Išmokę kalbėti, jie išmoko ir susitarti dėl puolimo tvarkos. Vadinasi tai kas liko iš jų ordos, kelia nemažesnį pavojų nei anksčiau. Žaidimo herojui iškeliamas tikslas padaryti tam galą. Balsas reiškia balso teisę, o niekas pasaulyje nenori balsuojančių Hurlokų! Iš esmės apie tai ir suksis visa „Awakening“ istorija.

screen4_large

Buvo praplėsta ir Drakonų spalvų gama.

 

Any news for me?
Šiaip tai naujienų žaidime ne per daugiausiai. Žaidžiant galima pasiekti 30-35 lygį, tad natūraliuoju būdu buvo papildytas talentų ir įgūdžių arsenalas. Atsirado naujos įgūdžių šakos pagal turimas specializacijas (jų galima turėti 3), taip pat buvo papildytos kertinės įgūdžių šakos pagal klasę. Kažkokių stebuklų nėra, dauguma užkeikimų ar smūgių atrodo gerokai išbalansuoti ir sukelia fatališkus padarinius visiems, kas bando artintis prie mažutės žaidėjo armijos. Kadangi tingėjau lysti į dirbtinio intelekto elgesį reguliuojančius taktikos medžius, kitus personažus palikau likimo valiai. Galiu tik pagirti „Bioware“ nes šioje vietoje jaučiasi akivaizdus teigiamas poslinkis. Bent jau pradinėje grupėje kurioje (alas) nėra tanko! Sąjungininkai, gan protingai laikosi atstumo, sistemingai atakuoja priešininkus, žodžiu visiškai nereikalauja mano įsikišimo. Išimčių žinoma yra. Siužetiniai susidūrimai, kurių „Bioware“ nesibodi šiek tiek parežisuoti, kaip ir seniau reikalauja ypatingo dėmesio. Šioje vietoje žaidėjo „suprogramuota“ DI taktika ar taip, ar taip negelbėja, tad tenka kištis į kiekvieno herojaus veiksmus asmeniškai. Tas irgi nėra blogai.
Atsirado ir nauja profesija leidžianti pasigaminti runas ginklų ir šarvų patobulinimui. Smagu, bet tuščia to. Nebent žaidimas įveikiamas hardcore lygiu. Žaidžiant normal lygiu, runos ir seniau buvo daugiau dėl grožio ir efektų. Situacija per daug nepakito, tiesiog atsiradus galimybei jas gaminti, iš priešų jų krenta gerokai mažiau.

screen5_large

Mušdamas šiuos pirmą syk pakeičiau savo grupės sudėtį ir labai dėl to pasigailėjau.

Savo inventoriuje taip pat aptiksit kelias naujas gėrimų ir kito pagalbinio inventoriaus rūšis, bet vėlgi nieko tokio į ką vertėtų gilintis.
Prie malonių mažų prisilietimų priskirčiau tokias smulkmenas kaip asmeninę skrynią centrinėje pilies menėje (jei tokia ir buvo originaliame žaidime, aš bijojau joje laikyti daiktus).

Tai ką realiai gauname yra…
Sumažinta „Dragon Age: Origins“ versija. Tiesą sakant, kažkokiam sunkiai apčiuopiamam lygmenyje momentais net atrodo, kad tai ir yra tas pats žaidimas, varomas kito teksto. Amarantino žemėlapis labai jau primena Fereldeną. Kertinės lokacijos išdėstytos panašiose vietovėse, siužetinės misijos savo struktūra taip pat neatrodo labai išskirtinės. Viską susumavus galima prieiti išvados, kad varomojo turinio prasme abu žaidimai yra identiški, tiek savo eiga tiek mąstais. Skirtumas akivaizdžiai juntamas tik tada kai imi vertinti papildomą turinį kuris apibrėžia žaidimo gylį. „Dragon Age: Origins“ buvo pakankamai „gilus“. Dauguma dialogų turėjo prasmę, o situacijų išrišimas jei ir nesužavėdavo, tai būdavo bent jau priimtinas žaidėjui kaip logiška jo veiksmų pasekmė. „Awakening“ stokoja būtent to papildomo turinio, tų pagrindinius žaidimo akcentus papildančių jungčių. Dialogai akivaizdžiai trumpesni, todėl situacijos išrišimas dažnai būna žaibiškas, gan akivaizdus ir ne visada priimtinas. Todėl pats naujų herojų verbavimas, bei pakeliui iškylančių problemų sprendimas nežavi taip kaip anksčiau. Iš įdomesnių istorijos arkų paminėčiau nebent buvusio Amarantino valdytojo sūnaus nuotykius, kuris tampa sąjungininku prieš savo valią. Čia vienu metu iškyla elgesio su juo dilema, dialoguose esančios opcijos leidžia modeliuoti įdomius pokalbius. Kiti iki šiol sutikti personažai šiaip sau. Na taip, jie labai linksmi ir „prilaiko“ subtilų bujerį, bet šioks toks „Dark Fantasy Epic“ numigravimas į „Fun“ pusę ne visada atrodo priimtinas.

12-1-1024x576

— O taip! Aš nekenčiu tavęs žaidėjau, bet vistiek būsiu tavo sąjungininkė! (ir gana spoksoti į akivaizdžiai ne elfiškus papus, „Awakening“ nėra erotinių scenų!).

Tas pats liečia ir žaidimo eigą. Turinio tiek pat. Kautynių, incidentų, misijų lyg ir ne mažiau, bet laiko ir jungčių visam tam gėriui skiriama 4x mažiau. Todėl pirmomis akimirkomis žaidimas suformuoja keistą skubos pojūtį, kai veiklos atrandi daugiau nei galima aprėpti. Ilgainiui suvoki, kad atlikdamas vieną veiksmą kiti 6 pasidaro pakeliui. Visiškai pakeliui, niekur nenusukant iš kelio. Tai nėra nei gerai, nei blogai, bet tokie savaime pasidarantys dalykai iš esmės trukdo įsijausti, įprąsminti savo veiksmus, užtvirtinti pasirinkimus. Finale kažkaip nebelieka to epiškumo. Tik buitis.

O tai ar verta?
Verta, bet ne kiekvienam. Konkrečiai savo atveju, nuspręskit patys. Pagrindinis laiko ryjikas — kautynių sistema tebėra savo vietoje ir spardosi. Nepaisant to, kad atsitiktiniai susirėmimai lyg ir sužaidžiami į vienus vartus, daugiau nei trečdalį žaidime esančių kovų vis tiek vertinčiau kaip iššūkį. Trukmės ir siužeto prasme „Awakening“ kaip ir atitinka savo kainą, nors realiai už jį prašoma vos ne kaip už naują žaidimą. Sakyčiau tiems, kas įveikė DAO ir jį pamiršo „Awakening“ nebus pajėgus sukurti 100+ litų vertės. Ne tik dėl to, kad jis pats yra „silpnesnis“. Tiesiog labiau į „Dragon Age“ visatą inikę žaidėjai, dalį „Awakening“ trūkumų nejučiomis kompensuos mintyse, o šen bei ten pasitaikantį vakuuma užlopys bendromis žiniomis apie DAO visatą. Kitais žodžiais tariant… Alkanas žmogus su lyg niekur nieko, net su pasigardžiavimu šveis močiutės vinigretą net ir trečią dieną po baliaus.

Komentarai

8 komentarai/-as/-ų
  1. Foxiz 2010/03/29 Atsakyti
  2. Inlesco 2010/03/30 Atsakyti
  3. Artojas 2010/03/30 Atsakyti
  4. ZZ1 2010/03/30 Atsakyti
  5. Rytis 2010/03/31 Atsakyti
  6. Artojas 2010/03/31 Atsakyti
  7. Rytis 2010/03/31 Atsakyti
  8. Artojas 2010/03/31 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *