Inglorious Basterds | Išdūrė…

Galų gale išsiruošėm su Kuku į kiną ir pažiūrėjom ilgai laukto Inglorious Basterds. Kalbant glaustai, tai džiaugiuosi, kad laikiausi principo neskaityti recenzijų kol pats nepažiūrėjau, nepažaidžiau, nepaklausiau. Tai darau po to. Dabar gi… Visa kritika išlieta Q.Tarantino, man atrodo juokingai ir pritemptai. Bla, bla, bla… Beto… Kiek po filmo skaičiau apžvalgų, visose pilna spoilerių…

Šunsnukiai tikrai nebuvo stipriausias, geriausias ar dar koks -iausias filmas, bet jis darytas meistro. Ir tai jaučiasi. Daugiau nei dvi valandos pralėkė kaip akimirka.

Šį kartą stipriausia ir dažniausiai patiriama emocija buvo nusivylimas. Ir nuo to nusivylimo aš buvau euforijoje. Ne taip senai turėjau labai ilgą ir įdomią diskusiją su didžiai gerbiamu Žpat. Kalbėjom apie tai, kad nūdienių kūrėjai yra šikniai, o jų produktai vidutiniški dėl vienos aiškios priežasties. Net ir talentingiausi protai, spaudžiami leidėjų ar dėl asmeninės baimės likti nesuprastais, bijo nuvilti vartotoją. Tiek žaidimuose tiek filmuose, kūrėjai bijo apgauti žiūrovą ar žaidėją. Bijo pakišti jam kiaulę. Bijo iš jo pasišaipyti ar kaip išsireikštų Dž. Romero, paversti visus savo kalėmis. Jie yra kūrėjai… Dievai… Dievai, kurie bijo primesti SAVO žaidimo taisykles.

O Tarantino nebijo. Toliau, kad ir kaip besistengčiau, neišvengsiu nuspoilinimo. Ne tiesiogiai, bet žiūrėdami suprasit. Jei filmo dar nematėt, geriau neskaitykit.

Šiuolaikinė pramogų pramonė ypač akcentuoja realistiškumą. Net ir tokios juostos kaip kokie nors Transfromeriai dažnai būna apibūdinamos kaip realistiškos. Ta prasme, efektai. Na jie labai tikroviški, kaip ir juos lydintys garsai. Kitais žodžiais tariant netikra stengiamasi pateikti taip, kad susidarytų tikri įspūdžiai, nors tuo pat metu protas be menkiausių pastangų atsijoja grūdus nuo pelų. Tuo pat metu pastebiu, kad filmai, kuriuose atkuriami istorinį pagrindą turintys įvykiai ar net istorinės asmenybės, režisieriai paprastai prifilmuoja tokių nesąmonių, bet pateikia jas užsidėję rimtų dokumentalistų kaukę. Žiūrint tokius filmus nelaiko nervai. Visų pirma į filmą paremtą, kad ir minimaliais istoriniais faktais ir žiūrovas žiūri kitaip. Ypač tas kuris domisi istorija. Antra. Na visi daugiau ar mažiau iš anksto žino kuo viskas baigsis. Va tuo man ir patiko „Inglorious Basterds“. Prasidėjęs gan rimtai, filmas pamažu virto absurdo komedija, kurio pabaiga… Nu visiškas briedas. Ir tikrai ne tokia kokios laukiau. Pirma reakcija galvoje „NESĄMONĖ ****!“. O tada ėmiau kvatotis. Vienas, prisidengęs burna švarku, nes salėj buvo gan tylu. Ko? Ogi todėl, kad supratau kaip mane „paturėjo“ ir man tai patiko. Man nepatiko pati filmo pabaiga, nes ir po to nuomonės nekeičiu. Nu absoliuti nesąmonė, bet mano galva pats sprendimas padaryti ją būtent tokią ir tobulas. Aišku, gali būti, kad mane ji taip paveikė tik dėl to, kad kaip jau minėjau, išvakarėse su Žpat kaip tik nagrinėjom panašius režisūrinius sprendimus žaidimuose. Juk žaisdami „Wolfenstein 3D“ žudėt paskutinį bosą. Ir kas ten buvo? Pats Adolfas! Tik įvilktas į terminatoriaus kostiumą ir su dviem sunkiais kulkosvaidžiais. Kodėl tokių žaidimų nedaro dabar? Gerai, kad bent filmų pafilmuoja.

Nepaisant triuko su filmo galu, visa kita buvo tiesiog Q.Tarantino darbas. Toks kaip visi jo darbai. Kažkas (iš Kauno Dienos berods) apkaltino režisierių, kad maždaug visi „Inglorious Basterds“ matyti epizodai jam jau pažystami. Heh… Na juokinga. Bent jau aš, būtent taip ir suvokiu Karantino kūrybą. Būk tai Kill Bill, Bulvarinis Skaitalas ar Pasiutę Šunys… Visa tai yra filmai sudaryti iš matytų ir gan nuvalkiotų epizodų. Skirtumas tarp to, kaip tą patį įvykį perteikia mainstream režisieriai ir Tarantino yra tik vienas. Tarantino personažai visada pasikalba apie tai ką, kaip ir kodėl jie daro. Pasikalba, pasikalba, o paskui padaro tai ką suplanavę,  būdami šalti, ramūs ir žiaurūs. Negarbingi Šunsnukiai man davė krūvą malonių akimirkų ir kelis dalykus kurių nebuvau matęs iki šiol. Pavyzdžiui SS pulkininkas, talentingas žydų persekiotojas ir galvažudis nuostabiai kalbantis prancūzų kalba. Pats personažas tiesiog neįtikėtinas. Nepaisant labai jau kontraversiško vaidmens, abejoju ar Hansas Landa pagimdė perdaug neigiamų emocijų. Nepaisant to, kad filme jis ir yra esminis šunsnukis.
Šiaip praėjus porai dienų po filmo peržiūros, galvoj vis kyla įdomių minčių. Daug daugiau nei po visų tų rimtų filmų apie trečiąjį reichą. Greičiausiai viename iš išsireiškimų pateiktų filmo anonse yra kažkiek tiesos.

Kalba… Niekas šiame filme nešneka angliškai šiaip sau. O gal ir kalba, bet to nepastebėsit. Vokiečiai kalba vokiškai, prancūzai prancūziškai, o kiekvienas perėjimas prie kitos kalbos pagrįstas ir puikiai įpintas į siužetą ar dialogo eigą.

Be abejo yra ir kiti Tarantino filmams būdingi elementai. Puiki vaidyba, neįtikėtini kostiumai, tiesa, šį kartą tik puikiai parinkta muzika (paprastai jis ją parenka tobulai) ir šyzovi intarpai, leidžiantys suprasti kažkieno savijautą ar mintis geriau, nei tūkstančiai žodžių.

Ne, tai nėra labai geras filmas. Ne tai nėra vienas geriausių Tarantino kūrinių, bet… Na prisikabinti aš irgi neturiu prie ko. Nebent tik apkaltinti kažką dėl visiškai klaidingo filmo anonso, bet ką gali žinot, gal tai, taip pat buvo plano dalis.

Komentarai

5 komentarai/-as/-ų
  1. GossipChic 2009/09/12 Atsakyti
  2. Romas 2009/09/12 Atsakyti
  3. Pjovėjas 2009/09/14 Atsakyti
  4. bagas 2009/09/14 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *