We Happy Few – būti ar nebūti?

Šį filosofinį klausimą galima užduoti įvairiausiomis situacijomis ir kalbant apie We Happy Few žaidimą šį klausimą užduoti tiesiog būtina. Kodėl? Tik skaitančiojo akys gali rasti atsakymą šiame raidžių kratinyje.

Prieš kiek daugiau nei penkerius metus apie išgyvenimo (angl. survival game) žanro žaidimus kalbėjome labai nedrąsiai, o milžinišką perspektyvą turintis žanras buvo visiškai neužpildytas. Pirmąjame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje per metus sulaukdavome viso labo 1-2 tokio stiliaus žaidimų. Didžiausias lūžis įvyko 2011-aisiais, kuomet išgyvenimo stiliaus principu buvo sukurtas Minecraft. Šiuos metus galima laikyti kaip išgyvenimo žaidimų renesansu. Bėgant metams vis daugiau ir daugiau tokio stiliaus žaidimų pasirodydavo rinkoje, o šie sulaukdavo vis daugiau žaidėjų. Peržiūrėjus praėjusių metų išleistus žaidimus matyti, kad kasmet tokio žanro žaidimų pasirodo po 5-6, o keletas iš jų net patenka ir ant perkamiausių žaidimų pjedestalo. Vis dar kuriamą ir didelį dėmesį pritrauksį Kickstarter platformoje pritraukusį žaidimą We Happy Few išbandėme ir mes.

WeHappyFew

We happy Few iš kitų tokio stiliaus žaidimų rinkoje išsiskiria savo istorija ir tuometinės būsenos atvaizdavimu. Žaidimas pasakoja apie išgalvotą miestelį, kuriame vietos gyventojai skandina II pasaulinio karo prisiminimus naudodami narkotines piliules, kurias kūrėjai piktdžiugiškai pavadino „Joy“. Antrojo pasaulinio karo metais fikcinis Wellington Wells miestelis neva buvo okupuotas vokiečių kariuomenės, kuri privertė visus miestelio gyventojus daryti baisius dalykus, kurių pasėkmės lydi juos visą gyvenimą. Karui pasibaigus Wellington Wells vėl buvo prijungtas prie Anglijos regiono, tačiau grįžimas buvusią santvarką miestelėnų sielų neapvalė. Praėjus kuriam laikui po baisių istorinių įvykių miestelyje pasirodė išganymas – maža rožinė piliulė, kuri vėl suteikia noro gyventi ir niūrų miestelėnų gyvenimą pripildo vaivorykštės spalvomis. Žaidimo idealogija aiški – miestelis pilnas vaikščiojančių narkomanų, tačiau vis dėl to kūrėjai žaidėjams yra paskyrę kiek kitokią užduotį nei farširuoti savo gražų ir atletišką kūną rožinėmis nesąmonėmis.

Kadangi We Happy few yra dar kūrimo stadijoje, tai be pasirinkimo galimybės turėjome žaisti už vietinės spaudos klerką, kurį turi pasiekti kiekvienas redakcijoje parašytas straipsnis. Jūsų misija darbovietėje gana paprasta – filtruoti naujienas, kad laikraštį pasiektų tik širdžiai mielos ir džiaugsmingos žinios. Tačiau viename straipsnyje Jūs pasteWeHappyFewbite save paauglystėje su broliu, kuris žuvo karo metu. Užplūdus skaudiems prisiminimams griebiatės už „Joy“ piliulės ir čia išsiskiria žaidimo keliai – tabletę išgersite ar išmesite į šiukšlių dėžę. Pasirinkus narkomano kelią Jūs cenzūruojate naujieną ir pamatote prie žaidimo kūrimo prisidėjusių žmonių sąrašą. Taip, vienas neteisingas žingsnis ir žaidimas pasibaigia. Kita vertus, pasirinkimo etape Jūs galite piliulę tiesiog išmesti ir pradėti savo atstumtojo kelionę po Wellington Wells miestelį. Imdami spręsti ir matyti gyventojų problemas bei kaip išsikreipė jų idealogija nuo rožinių piliulių. Pačioje darbovietėje susiduriate su nemalonumais ir tenka sprukti nuo buvusių kolegų. Žinia, kad pasiryžote atsisakyti „Joy“ medikamento greitai pasklinda visame pastate ir Jus pradeda vaikytis policijos pareigūnai. Žaidimo kūrėjai neatskleidžia kaip, tačiau Jums stebulingai pavyksta pasprukti pro kanalizijos angas ir surasti saugų prieglobstį jose. Čia prasideda tikrasis išgyvenimas po karo sugriautame, apleistame ir nestabilios psichikos žmonių apgyvendintame mieste.

Kaip ir visų išgyvenimo žanro žaidimų tikslas – išgyvenimas supančioje aplinkoje ir labai sutapatintas su realiomis sąlygomis. Šiuose žaidimuose atkreipiamas dėmesys, kad gyvas organizmas turi valgyti ar gerti, tad norint bent jau egzistuoti Wellington Wells mieste pastoviai turėsite sukti galvą iš kur paimti maisto ar prisileisti filtruoto vandens. Tačiau egzistavimas ir nuolatinis maisto bei vandens ieškojimas žaidimo nuotaikos ir vyraujančios atmosferos neperteiks. Reikės pasirūpinti didesnėmis atsargomis, ieškoti kitų daiktų, konstruoti įrankius ir bandyti išsivaduoti nuo depresijos apsiausto Wellington Wells ir aplinkinių miestelių. Negana to, kad nuolat turėsite rūpintis būtiniausiais ištekliais, turėsite ir labai atsargiai vaikščioti gatvėmis, kad aplinkiWeHappyFewniams nekiltų įtarimas, jog Jūs esate tas, kuris einate prieš „Joy“ piliulių sukeliamo poveikio sistemą. Gurgiantis pilvas ir troškulys gali žmogų priversti daryti absurdiškus ir žiaurius dalykus, tad nors ir esate blaivaus proto, tenka elgtis nehumaniškai ir anapilin pasiųsti prie laužo sėdinčią ir maistą ruošiančią moterį. Na ir savaime aišku paimti jos kulinarinį stebuklą. Įsibrauti į apgyvendintus namus yra privaloma, nes juose galima rasti itin retų ir reikalingų medžiagų prietaisų ar įrankių konstravimui. Namo savininkai nesidžiaugs išvydę nematytą žmogystą jų name, tad didelė tikimybė jog į laisvę reikės paleisti kumščius ar lentas norint okupuoti jų nekilnojamą turtą, o kartu ir visus išgyvenimui reikalingus įrankius paslėptus name.

We Happy Few paliko itin gerą įspūdį dėl detalumo į dalykus, kurie žaidimo metu tampa esminiai ir daug ką lemiantys. Neretai žaidime pilvo gurgimą teks numalšinti valgant supelijusius burokus ar morkas, todėl žaidimo kūrėjai pasistengė įvertinti supelijusio maisto žalą gyvam organizmui ir žaidimo metu dažnai pasigausime infekcijas. Infekcijos mirtinos žalos nedaro, tačiau nuo jų silpsta organizmas ir Jūsų ištvermė mažėja. O ji juk reikalinga bėgiojimui ir kovojimui su priešiškai nusiteikusiais gyventojais. Aišku, infekcijas ar kovose patirtus sužalojimus galima pagydyti, tačiau vaistų išgydančių šias ligas nėra daug, tad prieš kiekvieną vaistinės tabletės suvartojimą reikės gerai pagalvoti ar negalima išsiversti be jos.

WeHappyFew

Norint pasiekti žaidimo pabaigą neišgeriant „Joy“ piliulės neišvengiamai reikės vykdyti įvairias užduotis. Jų niekas nepaskiria, bet ir nesusigalvojate pats. Apskritai, užduočių paprastumas suteikia žavesio ir primena Postal 2 žaidimą. Kas gi neatsimena legendinės misijos – nueiti ir nupirkti pieno? We Happy Few žaidime kalnų versti nereikės, tačiau tarkime medaus stiklainis gali būti kertinis akmuo ir bilietas į kitas vietoves. Reikia suvokti, kad pūvantį maistą valgančiai visuomenei šviežio medaus stiklainis yra išganymas ir didžiausia retenybė. Todėl nenorint merdėti viename miestelyje vienaip ar kitaip turėsite sugalvoti sprendimą ir pasirūpinti medumi. Panašios užduotys kerojasi iki žaidimo pabaigos, todėl reikia nusiteikti natūralistiniams ir mįslėmis apipintiems žygiams po narkomanų teritorijas. Kadangi užduočių niekas nepaskiria labai svarbu išanalizuoti visą žaidimo žemėlapį ir žinoti kur kas yra. Būtent nuoseklus ir detalus žemėlapio tyrinėjimas gali atvesti Jus prie sekančios misijos ar atverti kelius kitos užduoties įvykdymui. Na, bet prisiminus pagrindinę išlikimo žanro žaidimų mintį, tai ši taisyklė besąlygiškai galioja visiems šio žanro žaidimams.

WeHappyFewŽaidimo pasaulis yra atviras ir visiškai atitinkantis išgyvenimo žaidimo idealogiją ir koncepciją. Tačiau norint sukurti gyvastimi alsuojanti žaidimą reikia tikroviškų bei akiai mielų grafikos elementų. We Happy Few kol kas šiuo aspektu kiek nuvylė. Miesto atvaizdavimas, nors jis ir po karo, tačiau atliktas itin skubotai ir skurdžiai. Kiekviename miestelyje yra po keletą įdomesnių vietų, kurios reikalingos pagrindinės istorijos raidai, o likusios gatvelės ir namai visada išlieka tokie patys. Daug nugriautų namų atrodo identiškai, iš viso miestelio galime įeiti į 10% namų, kurių vidus ir išorė atrodo taip pat. Miesteliuose daug žaliųjų erdvių, kuriose auga tie patys krūmai ar medžiai. Atidžiau pasekus kitus miestelio gyventojus galima pastebėti, jog dažnai kartojasi jų išvaizda. Pokalbiai su miestelėnais dažniausiai būna vienodi, mažai frazių ir pašnekesių. Pačio miestelio gyvenimas – absurdiškas. Atrodo, kad net nesistengta padaryti dirbtinį intelektą „užimtu“. Žmonės tiesiog stovi verkdami gatvėse, nedaro jokių judesių, o pakalbinus kaip susitarę atsako tomis pačiomis frazėmis. Kitas dalykas – kovos mechanika. Mušant kitus miestelėnus daug galvoti nereikia, vieno mygtuko maigymas sukurs atitinkamas animacijas ir nevykusiai bandys Jus pasijausti it kovos įkarštyje. Kol kas kovos etapas žaidime atrodo labai silpnai, regis, kad daužytum kumščiu į pagalį, kuris po 4-5 smūgių nukrenta ant grindinio. Papildomos animacijos ar gudresnis dirbtinis intelektas timptelėtų šį žaidimo aspektą tikrai smarkiai, juo labiau, kad nemažai laiko vis dėl to norom ar nenorom tenka praleisti užpuldinėjant kitų miestiečių namus, o šios invazijos yra tiesiausias kelias į artimą kovą.

WeHappyFewVis dėl to, kaip minėta teksto pradžioje, žaidimas yra dar kūrimo stadijoje ir geriausiu atveju BETA versijoje. Kūrėjai daug kartų paleidžiant šią, viešoms akims neprieinamą versiją, įspėja, jog tai tik susipažinimas su žaidimu ir galutinė žaidimo versija bus gerokai pilnesnė visomis prasmėmis. Todėl į priešpaskutinės pastraipos liūdesį galima žiūrėti atlaidžiai ir tikėtis, kad šios problemos galutinėje žaidimo versijoje neegzistuos. Vis dėl to, nors dabar žaidimas ir neatrodo labai įspūdingai, tačiau turi savotiško žavesio, kuris priverčia vis įsijungti žaidimą ir paklaidžioti nykiomis gatvėmis. Compulsion Games žaidimo paprastumą išreiškia per buitines užduotis ir tuo pačiu itin atidžiai ir detaliai žiūri į kitus esminius išgyvenimo principus. Slogi atmosfera duoda žaidimui šarmo, o netikrais veidais apsitaisę miestečiai kartkartėmis priverčia pasijausti nejaukiai.

Galutinėje versijoje bus galima atsakyti į šio teksto pradžioje iškeltą klausimą – būti ar nebūti? Mintyse buvo žaidėjo apsisprendimo etapas – būti pilka visuomenės mase ir nuodyti save narkotikais, ar nebūti? Į šį klausimą galės atsakyti kiekvienas žaidėjas asmeniškai, kai We Happy Few oficialiai startuos parduotuvėse.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *