GRID 2 | Iki Mergalaukio ir atgal

Yra tokia gyvenvietė ties Alytum — Mergalaukis. Malonioms patirtims nuteikiantis gyvenvietės ženklas, kelios trobos ir klubas išgriuvusiom sienom. Nuo manęs iki jo 73,9 kilometro, tad jei sulakstyčiau pirmyn ir atgal, gaučiau 147.8 kilometro. Lygiai tiek, kiek jų nuvažiavau žaisdamas „Grid 2“, kad pasidalinti pirmais įspūdžiais.

Iki pasirodant „DiRT Showdown“ galėjai būti ramus „Codemasters“ lenktynių žaidimų fanas. Jų kelias per serijas ir žanrus banguotas, bet kokybiniai kriterijai buvo pakankamai aiškūs. „DiRT Showdown“ nusivylimu iš esmės tapo todėl, kad jis pažeidė daugybę standartų ar derėtų sakyti „teisėtų lūkesčių“ kuriuos turėjo žaidėjai. Šiuo atveju lūkesčiai išties buvo teisėti, nes nuo neatmenamų laikų „Codemasters“ pasižymėjo tuo, kad TOCA fanai galėjo jaustis sąlyginai gerai žaisdami DiRT ar F1 ir atvirkščiai. Todėl „DiRT Showdown“ nuopuolis tikrai paliko randų, ypač turint galvoje tai, kad konsolių rinkoje „Codemasters“ turi nuolat kovoti dėl vietos po saule.

GRID 2 Mono Edition pirkėjai už žaidimą moka 125K svarų sterlingų ir gauna viską, kas matoma nuotraukoje, sans berniukas.

Dabar jau galima lengviau atsikvėpti — „Grid 2“ startuoja pakankamai stipriai. Numynus pusantro šimto kilometrų, man vis dar neaišku kuo jis nori būti. Vizualia prasme jam vis dar trūksta taškų, nuosaikumo ir spindesio, kad stoti ant to paties laiptelio su „Gran Turismo“ ar „Forza“ serijomis. Šiuo atžvilgiu, o taip pat vertinant ir žaidimo prezentaciją jis labiau artimas „Need for Speed“ bandymams virsti simuliatoriumi. Tačiau su „NFS Shift“ jo irgi negali lyginti, labiausiai tam trukdo tikrai išskirtinis fizikos ir žalos modelis. „Grid 2“ kaprizai ir nuolatiniai bandymai vertinti pažeidimus ir atsižvelgiant į juos koreguoti vairavimo modelį, tiesą sakant, net priverčia susimąstyti ar aš norėčiau grįžti prie „Forza“.

„Grid 2“ yra kamuojamas iš karto kelių nežymių bėdų. Kažkam atrodys, kad mažoka trasų, kažkam trūks automobilių, o kažkam tiuning‘o. Tuning‘o kaipo tokio nebeliko, o trasų ir automobilių skaičius iš esmės yra pakankamas, bet mes juk esam pratę gauti daugiau nei tikimės (Dar iki pasirodant DLC!). Tokiomis aplinkybėmis iš kart pastebi, kad nebėra ir kameros iš salono vidaus, tai irgi erzina. Aš niekada jos nenaudojau važiavimui ir „Codemasters“ greičiausiai yra teisūs sakydami, kad ją išnaudoja vos 5% žaidėjų. Tačiau tai buvo didis privalumas, nes kiekvieno naujo automobilio salono įvertinimas buvo žaismo dalis. Ir pridėtinė vertė, kurios neliko.

Susidūrimai, beje, visai gali konkuruoti su „Burnout“. Tai pasakęs, pagalvojau, kad ko gero vizualiai, būtent šie du žaidimai ir yra artimiausi.

Tačiau visa tai smulkmė, kurios kitą syk galbūt ir neminėčiau, jei ne didžiausias žaidimo trūkumas — progresija. Tai irgi dvilypė tema, nes iš esmės, tai kaip sudėliotas ir pateiktas karjeros režimas man paliko labai gerą įspūdį, tačiau mano asmeninė alergija RWD muscle car‘ams, lėmė tai, kad visus tuo 150 kilometrų aš tiesiog roviausi plaukus. Esmė tame, kad visos GRID varžybos suskirstytos į regionus, o pirmasis JAV, kuriame bent 5 pirmi automobiliai yra klasikiniai RWD monstrai. Šie automobiliai taip pat smarkiai išnaudoją kiek keistą drift fiziką, o drift varžybos yra priežastis dėl kurių aš mečiau ne vieną žaidimą. Nemėgstu ir tiek. Kaip ten bebūtų, tai mano asmeninė problema, kažkam tai, be abejo, bus privalumas, tačiau tai galioja tik automobilių pateikimo eilės tvarkai, o ne bendrai progresijai. Ji atrodo perdėm lėta, nė nepaisant to, kad įvykius trasoje pagyvina nuolat rodomi vaizdo intarpai, kuriuose mes pelnome YouTube fanus, Facebook‘o laikus ar net užmetam akį į privačius lenktynių mėgėjų SMS susirašinėjimus.

Taip, taip… Kurdami „Grid 2“ kodo meistrai nuėjo social whoring keliu, nes jei tai pasiteisina gyvenime, tai turi pasiteisint ir žaidime. Ir pasiteisina. Nepaisant to, kad siužetinių intarpų žaidime yra mažai, šen bei ten parodomi statistiniai rodikliai, įprasmina lenktynes ir sukuria smagų emocinį užtaisą. Mes varžomės dėl galimybės būti socialinių tinklų dėmesio centre ir kažkuria prasme tai padeda maksimaliai suartėti su žaidimu. Nes nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į juos, tokia siekiamybė atrodo kur kas realesnė ir įtikinamesnė, nei pasaulio čempiono taurė (kurią čia be abejo irgi galima laimėti).

Komentarai