Filosofija vaizde — nepakartojama, bet pakartoti būtina!

Žinia — vakar VDU filosofijos studentų draugija AGORA ir Andrius Balčiūnas pakvietė visus norinčius pakeliauti su Journey ir ką nors toje kelionėje atrasti. Nežinia ką, nes žinantys Journey puikiai supranta, kad ten galima rasti viską. Arba nieko. Žiūrint ko dairaisi. Vis tik aš tikiuosi, kad bent dalis iš salėje buvusių žmonių (o jų buvo be proto daug!) atrado žaidimus. Taip pat tikiuosi, kad žmonės žaidimus jau atradę, renginyje atrado suvokimą, kad žaisti galima kitaip. Kad žaidimai yra kai kas daugiau nei grafika, garsas ar taškymasis tinkle, kad jų dėka mes galime atsipalaiduoti, ieškoti atsakymų į kasdienius klausimus ar net spręsti kai kurias problemas. Na dalykus, apie kuriuos savo niekam tikusiose apžvalgose kartais pakalbame ir mes.

Renginys buvo nuostabus. Gaila buvau priverstas į jį vėluoti, o po to ir išeiti anksčiau, bet kol sėdėjau į saują rinkau ašaras. Ne tik todėl, kad jame buvo Journey. Dėl daugybės priežasčių. Renginys buvo gražus ir jame buvo daug žmonių. Kaip bebūtų keista, aš jame nepasijutau svetimas (nors to tikrai tikėjaus). Galiausiai jis vyko Vytauto Didžiojo universitete, didžiojoje salėje ir ore tvyrojo keistas pagarbos jausmas. Tai neįkainojama, tad žmonės tai sugalvoję ir įgyvendinę automatiškai tapo mano dievukais. Tokiomis aplinkybėmis sunku pasakyti kažką prieš.

Gido rolė kelionėje iš dalies galėjo atrodyti keistai. Galėjo susidaryti įspūdis, kad nepasiruošta, arba kad kažkurie elementai tušti, bet tai būtų apgaulinga nuostata. Andrius Balčiūnas tiesiog netuščiažodžiavo ir nenuilsdamas akcentavo kelis pagrindinius niuansus kuriuos norėjo pabrėžti. Aš kaip žaidęs Journey, manau, kad puikiai suprantu kodėl buvo pasielgta būtent taip. Problema slypi pačiame žaidime. Jis kiekvieną kartą kitoks. Nelygu kokia žaidžiančiojo nuotaika, jame galima pamatyti daugybę dalykų, tad bandymas paliesti ir išdiskutuoti kiekvieną simbolį paprasčiausiai sugriautų žaismą. Todėl buvo kalbama tik apie tai kas svarbu suplanuotai kelionei. Žodžiai tarnavo kaip navigaciniai švyturėliai. Maždaug taip — sėdi, žiūri vaizdelį, klausai ambient‘o, susiruoši skrist savais keliais ir tada toks švelnus — „ping“. Kažkokia smulki pastabėlė ar priminimas grąžinantis salę „į temą“.

Ir nepaisant to, kad žodžių nebuvo daug, jų buvo gražių. Mano asmeninis favoritas — įverginti. Gyvenime labai reikalingas, bet iki šiol nenaudotas žodis.

Kas galėjo būti kitaip?

Nesu tikras ar mano pastaba vietoje, nes kaip minėjau, negirdėjau nei pradžios, nei pabaigos, bet manau, kad renginyje reikėjo daugiau geimerio. Žinau, kad salėje tikrai buvo bent keletas jų. Esmė tame, kad „Journey“ yra fenomenalus ne tik dėl audiovizualinių sprendimų. Viskas jame tobula, o link tos tobulybės mus veda thatgamecompany filosofija. Aš, žinoma, kalbu apie vartotojo sąsają, valdymą, personažo atsaką į prisilietimą, nematomų sienų problemos sprendimą (tai buvo kažkiek paliesta) ir daugybę kitų dalykų. Jų nėra vaizde. Tačiau jie yra „Journey“ sieloje. Turiu galvoje tai, kad tokių gražių žaidimų kaip „Journey“ rinkoje yra ir daugiau, daug daugiau. Tiesiog mes jų nepastebime, nes kai audiovizualiniai sprendimai užgožia žaismą, arba kai pats žaidimo procesas nėra nuosekliai supintas su vaizdu, tie žaidimai tiesiog „neišauna“. Tai reiškia, kad į vaizdą sudėtas darbas turi būti įprasmintas techniniais sprendimais, kurių kartais prireikia labai daug, kad viskas būtų tobula. Nežinau kodėl, bet man visą laiką norėjosi išgirsti kažką šia tema. Gink dieve ne analizės ar apžvalgos, o kažko per potyrių prizmę, atsargiai paminint, kad A be B būtų neįmanoma. Tik tiek.

Reziumė: Ačiū labai.

Komentarai

Nėra atsakymo

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *