Fate of the world | Vilties nėra

„Cross Media Zen“ konferencijoje, kurioje klausėmės protingų dėdžių iš užusienio ir Lietuvos pranešimų apie transmedijos perspektyvas, nemažai dėmesio buvo skiriama rimtų žaidimų sektoriui – anglų kalboje telpančiame žodyje „edutainment“(education + entertainment). Taip, tai ta pati žaidimizacija, tik ne gyvenimo, o mokymosi proceso, kai iš pirmo žvilgsnio sudėtingi ir neįdomūs dalykai pateikiami žaidimo forma, taip pagerinant teigiamą tikslinės auditorijos nusiteikimą ir gilesnį informacijos įsisavinimą. Tai – vadinami rimtieji žaidimai, kuriuose turinys ir jo išsamaus pateikimo prioritetas neretai užgožiąasvarbiausia žaidimo elementą – teikiamą pramogą.

„Fate of the World“ yra vienas tokių rimtų žaidimų pavyzdys, ir jame pramoga yra makabriškai aukojama ant mokslo aukuro. Žaidime, kurio mechanika apjungia kortų žaidimo ir ėjimų strategijos elementus, žaidėjui tenka fiktyvios pasaulinės organizacijos vadovo rolė, kurios rėmuose jis turi išspręsti dabartinio pasaulio dabarties ir ateities problemas. Pasaulis suskirstytas į dvyliką regionų, kiekvienas kurių susiduria tiek su lokaliomis, tiek su globaliomis problemomis. Kiekvieno ėjimo metu, žaidėjas atlieka atitinkamus veiksmus – įveda į žaidimą kortas, kurių aktyvinimas kainuoja tam tikrą kiekį resursų – pinigų. Pinigai riboti, o skirtingos programos(pvz. laukų drenažas, vartojimo skatinimas, specialiųjų pajėgų įvedimas ar eko gyvenimo propagavimas) gali suryti didžiausius biudžetus. Ir kai ranką ištiesęs stovi visas pasaulis, dilema seka dilemą.

„Fate of the World“ remiasi grynu mokslu ir realiais tyrimais paremtomis prognozėmis. Žaidimo kūrėjos, nepriklausomos kompanijos „Red Redemption“ komandos svarbiausią dalį sudarė mokslininkai ir analitikai, tad informacine ir turinio akademiškumo verte, žaidimas yra tarsi storas ir interaktyvus geopolitikos vadovėlis, kuris arba bus numestas po pirmų puslapių, arba įtrauks ir žingsnis po žingsnio atskleis žaidėjui niūrią pasaulio ateities viziją. Deja,  pastarųjų žaidėjų, neabejoju, bus mažuma, nes žaidimas, nesumenkinant gražių norų ir aktualios temos, yra nuolatinis skausmas ir į bejėgiškumą bei neviltį varantis laiko leidimo būdas. Net jei tas laikas praleidžiamas šviečiantis.

Žaisdamas nejutau nė vienos džiaugsmo akimirkos – net ir įveikus scenarijų, pergalės jausmo nėra, yra tik vaikščiojusio ašmenimis įtampa ir ištinusios smegenys. Žaidime visą laiką reikia balansuoti dvylika ant lazdelių besisukančių lekščių, kurioms reikiamu momentu reikia suteikti sukimosi jėgos, kad jos nenukristų ir nesudužtų: kai Afrikoje kyla karinis konfliktas, ir visus resursus reikia skirti stabilios padėties atstatymui ir išlaikymui, Pietų Amerikoje ima dinginėti organizacijos darbuotojai, o Rusija apskritai išveja organizaciją iš šalies, taip sukeldama branduolinio karo riziką. Be viso to reikia nuolat rūpintis ekologine planetos būkle – kiekvienos misijos tikslai dažniausiai būna susieti su ekologiniais dalykais – pvz. neleisti padidėti anglies dvideginio koncentracijai atmosferoje, nukristi žmonių išsivystimo indeksui, ar pernelyg daug pakilti vidutinei oro temperatūrai. Žaidimas akcentuoja klimato pokyčio svarbą žmonijos ateičiai, tuo pačiu mesdamas žaidėjui iššūkį – savo rankomis užtikrinti tos ateities galimybę.

Vienas žaidimo scenarijų – apie naftos krizę. Šviesieji žmonijos protai jau dabar skalambyja, kad nafta baigsis ir baigsis greitai, ir kai tai atsitiks, žmonijai bus riesta. Scenarijus įsisuka tokiu smarkumu, kad gan greitai visi regionai nusidažo raudona karinių konfliktų spalva, o laiko rodyklei pasistūmėjus dar keliais penkmečiais į priekį, per planetą nubėga hipnotizuojanti atominių grybų banga ir dar vienas bandymas išgelbėti pasaulį baigiasi „FAIL“ pranešimu.

Žaidimas neša gražia žinią ir teisingą perspėjimą, tačiau tuo pačiu žinios pateikimas žaidimo forma sukuria iliuziją, kad tai ne apie mus, kad tai ne mūsų ateitis ir kad taip nebus. Ir net jei tai ir būtų tiesa, tokiu atveju tikrai pasirodys Mesijas ir mus visus išgelbės – tai užkoduota mūsų pasąmonėje nuo amžių senųjų. Nustūmus visus Jungiškus archetipus į šoną, ir pagalvojus sveiku protu, galvoje užsidega tik du žodžiai – geltonu neonu švytintis duetas, skelbiantis kad „VILTIES NĖRA“.

Kitavertus, žaisdamas aš jaučiau didelį savo ribotumą ir nuomonės nekonkretumą kalbant apie žaidime pristatomą problematiką. Aš gi eilinis Jurgis – aš neišgelbėsiu pasaulio, velniai rautų, net Angelina Jolie neišgelbės. Pasaulis nepasikeis tol, kol kiekvienas – nuo runkelio iki oligarcho tą pačią akimirką nesustos ir nepradės elgtis taip, lyg pats sau nepriklausytų. Kai kiekvienas niekšas, kiekvienas šaunuolis, kiekvienas lyderis ir kiekvienas autdsaideris suvoks, kad jis yra laikinas šioje žemėje ir yra jos nuosavybė.

Ir galbūt tuomet mums nereikės imtis paskutinės pasaulio išgyvenimo vilties – žmonijos protinimo žaidimais.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *