Dragon‘s Dogma | įrašas #1 arba meilė iš pirmo žvilgsnio, paprastai būna bekompromisė

Aš dabar kybau ant to kabliuko. Meilės iš pirmo žvilgsnio reiškinys yra simpatiškas ir pavojingas savo neapibrėžtumu. Kažkur su kažkuo prasilenki, ar akies krašteliu užmatai kokį objektą ir tik BLAM! Sėdi jau kažkas galvoj, be jokios paaiškinamos priežasties ir neduoda ramybės. Manau, kad daugumai yra taip buvę, nebūtinai asmeniniuose santykiuose, kartais taip nutinka ir renkantis auto, baldus ar žaidimą.

Kažkuria prasme tai yra gražu ir patogu. Susižavėjimo apogėjuje sprendimai priimami lengva ranka, o bendrų pažįstamų ar „žinovų“ komentarai neturi jokios prasmės. Patarimai, įspėjimai, gandų perpasakojimai ir kitas „briedas“ per vieną ausį įeina, per kitą išeina ir tai natūralu… Galvoj yra TAS/TA/TAI, todėl niekam kitam vietos nebelieka. Dar pavojingesnė situacija susidaro tada, kai TĄ/TAI gauni ir paaiškėja, kad TAS/TA/TAI be visko kito dar yra ir tavo skonio. Kompromisams vietos nebelieka, o todėl ir aš apie „Dragon‘s Dogma“ apžvalgos neparašysiu. Bent jau ne dabar. Nerasčiau savyje jėgų kritikai, nors priežasčių ją žerti daugiau nei tuzinas.
Užuot rašęs apžvalgą, tiesiog trumpai nupasakosiu apie ką žaidimas, parodysiu paveiksliukų, pristatysiu mechanikas… Žodžiu keletas trumpesnių įrašų, lengva dienoraščio forma.

Drąsus naujas pasaulis, ar tik duoklė tam, ką esam verčiami pamiršti? Dabar dar nesigilinsiu, nufotkinau tik tam, kad parodyt skarą ant pečių.

Pamilau paprastumą
Tas pirmas kontaktas su „Dragon‘s Dogma“ nutiko Gamescom‘e (2011). Jis labai priminė tą romantišką žvilgsnių susikirtimą, tik trumpą akimirką prieš pametant susižavėjimo objektą minioje. Tiesą sakant būdamas parodoje gal per daug apie tai ir negalvojau, bet po jos atmintyje vis iškildavo paprastumas ir epiškumas. Viskas ko tikiesi iš viduramžiškų, fantasy motyvų turinčių žaidimų vaidmenimis.

Problemos pradėjo lysti vėliau. Kai kažką žaisdamas vis pasijusdavau taip it kažko trūktų ir mintyse vėl iškildavo „Dragon‘s Dogma“ vaizdai. Akyse stovėjo oda ir šiurkščia drobe apsimuturiavęs šaulys. Jis pirštais tvirtai laiko templę ir ramiai šypsosi. Kiekviena jo aprangos detalė kvepia autentiškumu, žiūrėdamas į jį nepamanysi, kad tai klounas ar paradui išpustytas idiotas. Jo rūbai siaubingi, bet praktiški, kiekviena detalė turi savo vietą ir prasmę. Greta šaulio matau odos ir grandininiais šarvais pasidabinusį karį su kirviu ir skydu, magą tedėvinti tik tvirtą, bet judesių nevaržantį gobtuvą, kitą karį, pečius dengiantį kailiu, parimusį ant dvirankio kalavijo  rankenos. Nė vienas jų nesidabina blizgučiais, gigantiškais antpečiais, šviesos kalavijais ir neleidžia iš subinės žaibų. Jie tiesiog kareivėliai. Tokie, kokius turėjau vaikystėj ir kokių išsiilgstu kas kartą kai vienas ar kitas žaidimų herojus pasiekia 30 lygį.

Todėl tų kareivėlių render‘iai puošia šį įrašą. Jie gražūs. Galbūt ne tokie detalūs ir iškalbingi kaip tie matyti žaidžiant „Witcher 2“, tačiau akivaizdu, kad „Dragon‘s Dogma“ siūlo platesnį ir turtingesnį garderobą. Savo herojui aš galiu parinkti daugiau kostiumų, tačiau mainais, dauguma aplinkinių nešios identiškus, ne visada išraiškingus skarmalus ir šarvus.

Komentarai

12 komentarai/-as/-ų
  1. eNyu 2012/07/10 Atsakyti
    • Artojas 2012/07/10 Atsakyti
  2. DraugasVadas 2012/07/10 Atsakyti
  3. Nickas 2012/07/11 Atsakyti
    • Murgenas 2012/07/11 Atsakyti
      • Toxis 2012/07/11 Atsakyti
        • Toxis 2012/07/11 Atsakyti
          • Artojas 2012/07/11
  4. Murgenas 2012/07/11 Atsakyti
  5. wroot 2012/07/11 Atsakyti
  6. zmej 2012/07/11 Atsakyti
    • Artojas 2012/07/11 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *