Dievo Tėvo šortai – Red Orchestra 2 Rising Storm

Faktas, kad aš nemoku šaudyt, niekad nesutrukdė būti FPS fanu. Galų gale, juk esu strategijų fanas net ir neturėdamas strateginio mąstymo. Bet kuriuo atveju, jau senokai manau, kad žaidimai kurie yra realistiški ir todėl man per sudėtingi yra žanro viršūnė. Todėl labai gerbiu absoliučiai neperkandamą Victoria II, senus Flashpoint ir naujus ArmA. Visai noriai griebiausi ir išaukštinto Red Orchestra 2 modo Rising Storm.

Kitaip nei įprastame žaidime, kuriame Ivanas šaudė į Fricą, čia Takešis pliekia į Džordžą. Gavome proga pabūti kareiviais reliatyviai retai mūsų pikselinius krantus aplankančiame Antrojo pasaulinio karo, Ramiojo vandenyno teatre. Žaidimas dar tik beta versijoje, bet aš kaip žaidėjas irgi ne geresnis, tad pažiūrėkime, kas išėjo.

Žemėlapis – pilnutėlis šlamšto, už kurio gali slėptis priešas, bei atvirų erdvių, kurias kertant tave tas priešas ir nušaus. Aš žaidžiau Hardcore režimu, kurio, bent jau man, vienintelis trūkumas, yra tai, kad ne visad rodo zonas, kurias taikosi užimtis jankis. O kad kitų rodmenų nėra – koks skirtumas! Mano Type 98 šautuve telpa tik 5 šoviniai, o ir priešui užtenka dažniausiai vienos kulkos, kad mane pakirstų. Šiuo požiūriu nelabai matau skirtumo nuo Battlefield 3 – kulkų daugiau, bet miršti vis tiek per tą patį laiką. Tai kam skųstis, kad čia per sudėtinga, geriau eik ir išbandyk save.

Rising Storm unikalus tuo, kad ilgainiui pasijusi kietas, juk tavo no-scope headshot buvo padarytas šimto metrų atstumu, prieš tai rankiniu

būdų kompensavus atstumą ir nesibaiminant aplinkui griaudžiančios artilerijos. Autentiškumas ir realistiškumas yra arti dieviškumo, kitaip nei Black Ops II, kuris yra arčiau šiūkšliadėžės dugno.

Taip pat skaitykite mūsų įspūdžius apie RO2 parsivežtus iš Gamescom. GameOn #2.

Red Orchestra 2 Rising Storm OST Bandcamp’e.

Išsami RO2 apžvalga žurnale GameOn #6.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *