Dievo Tėvo Short'ai — Sly Cooper: Thieves in Time

Savo metu buvau didelis Sly gerbėjas. Tai visada buvo žaidimas vaikučiams, tačiau toks veržlus ir ryškus, kad pamenu aklai rekomendavau jį daugumai savo bendraamžių. Kaip pramogą, gero žaismo dozę ar būdą atsipalaiduoti.

Natūralu, kad laukdamas naujausios žaidimo dalies jutau nerimą. Mane neramino modernios pažiūros ir jų įtaka žaidimų dizainui. Iš visko sprendžiant Sly turėjo išlikti artimas originaliam sėlinimo/nuotykių žanrui, bet žaidimų industrija nuėjo ilgą kelią keisdama šių žanrų sąvokas. Po kelių valandų praleistų su meškėnu pajutau šiokį tokį palengvėjimą. „Sly Cooper: Thieves in Time“ toli gražu ne tas žaidimas kurį taip mylėjau, bet jis geras.

„Sly Cooper: Thieves in Time“ istorija prasideda ten, kur baigėsi trečioji originalaus žaidimo dalis. Herojai poilsiauja ir puoselėja savo hobius, bet staiga… Kažkas ima trinti „Thievius Raccoonus“ metraščio įrašus, o logika verčia manyti, kad ilgainiui, kartu su jais išnyks ir mūsų herojus. Žodžiu nelieka nieko kito, tenka leistis į kelionę laiku, kad rasti ir nubausti legendinių meškėnų šeimos liniją kraipantį niekšą.

Pati kelionių laike idėja tikrai nėra originali, bet ji labai dera su kertine sėlinimo/nuotykių žaidimo mechanika. Visi puikiai žinom, kad norint sukurti gerą platformerį jame būtina pasiūlyti įvairovę — ugnies ar ledo lygius, kažką su lazeriais ir senovės pilimis, nepamirštant skirti dėmesio ir dykumoms ar stepėms. Žaidimų pasaulyje įprasta šiuos lygius susieti tik geografinių kelionių plotmėje, tad papildomas kelionių laike faktorius čia ypač tinka.

Tai ne vienintelis „Thieves in Time“ panašumas su „Assassin’s Creed“ serija — jos pėdsakus galima justi ir lygių ar misijų dizaine. Kiekviena kelionė laiku ir erdve atgabena herojus į savotišką užduočių hub’ą, o ten žaidėjas savarankiškai sprendžia ar užsiimti atviro pasaulio tyrinėjimu, ar vykdyti daugiau ar mažiau tiesines misijas. Kažkiek primena „World of Warcraft“ kaimų ir požemių koncepciją. Tiesa tiesiniai lygiai yra tokie dėl būtynybės nuosaikiai dėstyti siužetą, tačiau ir juose monotoniją išsklaido gausybė mini žaidimų, užduočių ar vaizdo intarpų.

Labiausiai žaidime mane nustebino neaplaidus požiūris į žaidimo taisykles. Šiais laikais įprasta, kad net ir brandžiam žaidėjui kuriami žaidimai susimauna kai reikia bausti žaidėją už nukrypimus nuo kertinių dizaino elementų. Kalbu apie konkrečias sėlinimo užduotis ar veiksmo sekas kurias reikia įveikti per tam tikrą laiką. Dabar jau įprasta, kad žaidimas nepaiso žaidėjo veiksmų, jei tik šis vargais negalais nusikabaroja iki misijos tikslo. Sly atveju tai negalioja. Stambesni priešininkai sunkiau nužudomi (bet apeinami nesunkiai), užduotys kurias turime atlikti laikui — įtemptos, o nurodymas veikti slaptai — griežtas. Jei žaidėjui liepta veikti nepastebėtam, taip ir dera elgtis, priešingu atveju jis tiesiu taikymu siunčiamas į „Mission fail“ langą.

Vyrauja nuomonė, kad griežti misijų parametrai riboja žaismą ir fantaziją, bet tai ne visai tiesa. Mano nuomone jei žaidimas formuluoja užduotį ar taisyklių rinkinį jis privalo ir stebėti, kad jų būtų laikomasi, ypač tais atvejais, kai žaidimai kuriami vaikams. Žinoma, aš galiu taip manyti tik todėl, kad nepritariu „Kad ir ką bedarytum, viskas bus gerai“ ideologijai, kurią taip mėgsta vadovautis šiuolaikiniai tėvai. Kaip ten bebūtų, žaidimo dizaineriai rado būdą kaip išlaikyti užduotis griežtuose parametruose, bet tuo pat nenuolaidžiauti žaidėjui. Ta pati užduotis (likti nepastebėtam) gali būti atlikta tiek sėlinant, tiek ieškant alternatyvių kelių, tiek neutralizuojant priešininkus iš užnugario. Galimybė analizuoti situaciją ir rinktis sau palankiausią kelią išlieka. „Sly Cooper: Thieves in Time“ nėra sudėtingas žaidimas, iš tiesų jis paprastesnis nei pirmtakai, bet tai galioja tik su sąlyga, kad žaidėjas galvoja apie tai ką daro. Sutikite, tai sąžiningas reikalavimas, o pasipraktikuoti „galvojime ką darai“ šiais laikais praverstų ne tik vaikams, bet vyresniems žaidėjams. Žodžiu, čia nėra nuo kritimo saugančių nematomų sienų ir žaidimas neketina atleisti bandymų jį įveikti tiesiog maigant kas papuola. Visa kita smagu ir paprasta.

Žaidimo eiga irgi gan įspūdinga. Ne tokia įspūdinga kaip seniau, bet lygių įvairovė ir mini žaidimų gausa daro savo. Leisti laiką su Sly tiek pat smagu, kiek ir netikėta. Žaidimo pasaulis didelis ir ryškus, personažai gal kiek erzinantys, tačiau siužetas prisodrintas tarp eilučių surašytomis dviprasmybėmis ir sugeba įtraukti. Greta to pridėkime cross-buy (perki PS3 žaidimą, o PS Vita kopiją gauni nemokamai) ir cross-save (duomenys saugomi debesyje, tad pažaidęs su PS3 gali tuoj pat tęsti žaidimą su Vita) funkcionalumą ir tampa akivaizdu, kad turinys iš esmės yra vertas pinigų kurių už jį prašoma.

Tiesa žaidimas vis tik nėra tobulas. Dėl tarp skirtingų konsolių sukryžminto žaismo, pastebėsit, kad kai kurie mini žaidimai vienoje iš sistemų yra neaiškūs ar tiesiog nepatrauklūs. Taip pat deguto į medaus statinę drebia ir valdymas. Nežinia kodėl, bet kai kurios komandos atliekamos su tam tikru vėlinimu jo nepagrindžiant jokiomis animacijomis. Tyrinėjant pasaulį tai nė motais, bet kautynėse su bosais stabdymas ima erzinti, o neretai kainuoja ir vieną kitą gyvybę. Tarkim davęs komandą keisti šarvus kurie mane apsaugos nuo kitą akimirką herojų apimsiančių liepsnų, aš tikiuosi, kad ji bus vykdoma akimirksniu, o nepastebėjęs jokių ženklų, kad komanda suprasta, ją pakartoju. Kadangi komanda iš tiesų buvo gauta, tiesiog vykdoma pavėluotai, tai mano herojus ją vykdo du kartus ir užsidėjęs nelemtus šarvus juos tuoj pat nusimeta. Kitas niuansas — įsitvėrimo į paviršius mechanika. Iki paskutinės akimirkos nėra aišku ar herojus nustvers numatytą atbrailą ir kai jis to nepadaro, dėl lėtos kameros, dažnai nežinai ar jam pavyks sėkmingai nusileisti ant žemės.

Galiausiai man nepatiko ir nauja herojų išvaizda. Herojai lyg ir tie patys, bet kažkas negerai su jų mimikomis ir animacijomis, jie atrodo kažkokie… sakykim ligoti. Ypač sunku suturėti pagaugus kai ružavas begemotas vilioja raganosius iš po sijono kaišiodamas savo uodegą. Kitą vertus… Jei šią žaidimo reklamą būčiau pamatęs anksčiau nei pradėjau žaisti, nuostabos gal būtų mažiau:

Bet už mane kalba nuovargis. Pamirškite paskutinę pastraipą. „Sly Cooper: Thieves in Time“ yra geras žaidimas. Nusipirkite jei pažaidžiate su savo vaikais.

Jei turit PS3 ir PS Vita, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus ir socialinės padėties, klausimų dėl pirkimo ir išvis kilti neturėtų.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *