Didžiausias tautos priešas yra pati tauta

Kalbant apie rinkimus visada tenka padejuoti, kad populistai pritraukia daugiausiai dėmesio, žadėdami pieno upes kisieliaus krantais. Juo labiau, kad tai trukdo politikams su vizijoms ir planais, nes jie nežada neribotų gėrybių, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie prieš rinkimus išdrįstų pasakyti, kad dėl tolimų tikslų teks iš pradžių susiveržti diržus? Nelaimei, žaidžiant daugumą strateginių žaidimų, ypač tų dideliais mastais kaip „Paradox” produktai ar 4X žanro atstovai, tu ir esi tas nelaimėlis, iš tribūnos skelbiantis, kad norint užkariauti Pandorą teks pakelti mokesčius. O liaudis kiša pagalius į ratus, kaip koks bajorų Seimas. Taip galiausiai ir iškyla problema, kad didžiausiu ir sukčiausiu tavo priešu tampa ne demonų armijos, besitelkiančios pasienyje, o tavo paties žmonės.

Kad jūs, išgamos, vienas kitu paspringtumėte.

Sukilę Lietuvos valstiečiai susipjovė su eiliniais religiniais maištininkais. Kad jūs, išgamos, vienas kitu paspringtumėte.

Pikčiausia iš dalies dėl to, kad tu, kaip valstybės vadovas, žaidimuose, esi beveik tobulas „geranoriškas diktatorius“ ar bent draugiškai nusiteikusi konspiratorių klika. Tavo valdymą retai varžo kitos politinės partijos ir priimant sprendimus nereikia jų ginti nuo nekažkokį išsilavinimą teturinčių premjerų ir ministrų. Įvairiomis abstrakčiomis priemonėmis tu gali tiesiogiai stebėti liaudies pulsą ir reakcijas į besikeičiantį pasaulį. Tu turi tą nelemtą laimės reitingą, kurį reikia nuolat prižiūrėti kaip gležniausią gėlelę bergždžiausiame, vandens niekad nemačiusiame, radioaktyvių akmenų darželyje. Liaudis, matai, nesupranta, kad tu esi tokia vietinė dievybė, kuri, paprasčiausiai daro viską dėl jų, nes asmeniškai apčiuopiamo pelno ji negauna (na, be biudžeto, kurį gali laisvai skirstyti). Dėl tokio plyšio tu taip ir lieki su nusivylusia, nepatenkinta liaudim, dėl kurios, tokios aikštingos, galiausiai net nesinori stengtis.

Ypač kai prieš savo akis matai tuos tautiečius, kurie tau tikrai rūpi, nes labai tiesiogiai matai jų indėlį į tautos gerovę. Kalbu, aišku, apie beveik neišvengiamas armijas. Net jei jos tokios pat nepatikimos kaip „Victoria II” (ar bet kuriame kitame „Paradox” žaidime). Taip, jie ne visada laimi ar laimi nepakankamai greitai, bet tu stebi juos, gainiojamus po pasaulį, liejančius dėl tavęs kraują ir kažkaip jie pradeda rūpėti labiau nei tos masės miestiečių, kurie vietoje to, kad gamintų atsargas, rengia protestus ir naujas politines partijas kuria. Pirmą kartą žaisdamas „Victoria II” už Braziliją, aš tikrai išskerdžiau daugiau tėvynainių nei kitų šalių gyventojų. Sukyla tie bjaurybės, ir sukyla, nesibaigiančiomis bangomis – kita vertus, to net labai galima tikėtis iš „Paradox” žaidimų.Tačiau kad ir kiek sukilėlių užmuštum, nei vienas iš jų nebus toks svarbus, kaip tas vienas kareivukas, kritęs tavo 60.000 brazilų armijai triuškinant eilinį komunistų sukilimą.

Vaišvilkas irgi negailėdavo pylos visokiausiems atskalūnams.

Vaišvilkas irgi negailėdavo pylos visokiausiems atskalūnams.

Bet čia ir visa esmė: tavo visuomenė žaidimuose neturi veido. Ji kaip Mordoras ar bet kuri kita fantastinių kūrinių blogiečių armija. Daugumoje žaidimų sukilėliai negyvena pagal tokią pat politinę sistemą kaip tu, jiems nereikia rūpintis dėl mokesčių ar armijos išlaikymo (ypač akivaizdu „Europa Universalis IV”), nuolatos reikalauja kažko, kas valstybei neišeitų į naudą… Žodžiu, beveik kaip beveidės, neišsenkančios, periodiškai apsireiškiančios orkų ar goblinų armijos. Ir pasipriešinimo kovotojus jie surenka iš tavo liaudies (kurią teoriškai turėtum ginti), mistiškai, lyg naudodami burtus ar žadėdami pakelt pensijas. Tuo tarpu kiekvienas tavo kareivukas yra vargais negalais išplėštas iš priešiško pasaulio nagų, todėl svarbus, net jei jis žaidime neturi jam skirto modelio. Nes jis tavo, o ne tos šešėlinės povalstybės (ypač turint minty „Total War” žaidimus, kur visi sukilėliai turi tą pačią vėliavą), kuri gyvuoja toje pačioje teritorijoje kaip tavo valdos, visada pasiryžus išsiveržti iš urvų, plyšių žemėje ir kitų tamsių vietų, kad pribaigtų tave silpnybės akimirką. Gal viso šito problema slypi prastame žaidimų kūrime?

Nes, pripažinkime, liaudis sukyla ne šiaip sau, o dėl to, kad kažkokiam žmogeliui už Atlanto atrodo, kad būtent dėl tokių priežasčių reikia griebti šautuvą ir bėgti miškan. Mes esame jų pažiūrų įkaitai, kas, juokingiausia (o gal ir liūdniausia?), matosi „Victoria II” ir, netikėtumų netikėtume, „Simcity”. Abu žaidimai visuomenę skirsto į tris sferas. Ir abejose šiukštu nevalia apkrauti mokesčiais turčių, nes tos gležnos auksinės nendrelės iškart išsilakstys ir liksi tik vargšų valdyti. „Victoria II” forumai pataria nuo „mužikų“ devynias skūras lupti, o kapitalistų neliesti, nes tik taip jie pradės statyti gamyklas (kurių gal ne visada reikia ir labai dažnai vėliau paremti resursais). Šiek tiek graudesnis yra „Simcity” pavyzdys: čia irgi reikia rinkti mokesčius, bet tik sumanyk juos pakelti turčiams! Vargšai vargs, kentės, bet vienu simoleonu pakėlus mokesčius nepradės mąsinio egzodo, kuris spartumu ir mastais priverstų susigėsti iš Egipto bėgančius izraelitus. Taip ir atsispindi kūrėjų tikėjimas tuo, kad 1% yra tie mįslingi „darbų kūrėjai“, kaip mėgstama sakyti JAV, ir jų liesti nevalia. Ir kai jau tokias Ayn Rand požiūris įdiegiamas į žaidimo kodą, tai kas tau belieka, jei ne lupti diržus iš vargšų nugarų, nes turčiai nė grašio neduos? Iš to, kas neturi nieko, bus atimta tai, ką jis turi, ir atiduoda tam, kuris turi daug – nors nemanau, kad Jėzus būtent tą minty turėjo.

2014-01-10_00032

Vilkolakių privalumai:
1. Nemaištauja
2. Niokoja priešus
3. Retai sutinkamas žalos tipas
4. Regeneracija
5. NEMAIŠTAUJA.

Taip ir gyvename tarp šešėlio ir ugnies. Vienoje pusėje – vokietis, elfai ar Montesuma, su veidais, tiekimo linijom, generolais ir tais pačiais geopolitikos pančiais, bet, vis tiek, užsėdęs ant tavo taip trokštamų žemės turtų, uostų ar šiaip gražių vietovių miestui. Kitoje – tavo liaudis, nė kiek nepasiryžusi prisidėti prie išvardinto gėrio gavimo, bet tvirtai žinanti, kad jei jo negausi, tai jie kils nesibaigiančiomis bandomis ir kausis iki mirties, kad parodytų savo nepasitenkinimą. Kažkaip darosi sunku suprasti, kuriuos labiau norėtum bombarduoti.

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. wr 2014/01/14 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *