Diablo III | Explicatione

Diablo III kritika, kaip ir tikėjausi sulaukė atgarsių ir pakėlė DR lankomumą į naujas aukštumas. Kol JcDent raunasi savo garbanotus, Jėzaus abrazdėlio vertus plaukus aš skubu parašyti dar vieną įrašą ir susiraškyti dar bent dešimtį kitą komentarų!

Juokas juokais, bet iš tikrųjų tai noriu truputį pasiaiškinti. Turiu blog‘ą, vadinasi ir teisę tai daryti. Apie daug ką pakalbėjom komentaruose ir galbūt aš kai kur pasikartosiu, bet šio įrašo prasmė ko gero tokia ir yra. Diablo apžvalgos komentaruose mes daugiau diksutuojam dėl pačios apžvalgos tikslumo, ar mano požiūrio kampo teisingumo, nei dėl žaidimo. Tai nėra gerai, nors galbūt aš galėčiau tuo pasinaudoti ir teigti, kad taip ir neišgirdau nė vieno savaraus argumento „Diablo III“ naudai. Na ir kas, kad aš nusišnekėjau, ar paminėjau tai kas neaktualu vienam iš jūsų, jei jūs mane kaltinat tik tuo, kad neaptariau aukštesnių sudėtingumo lygio balanso problemų? Na ir kas, kad jums užtenka techninės grafikos kokybės, aš nekaltas, kad dauguma jūsų sėdit su macbook‘ais, kurie natūralioje aplinkoje nepatepmia sudėtingesnių žaidimų. Nes jų nelabai ir yra. Jei būčiau Užkalnis išvis parašyčiau, kad visos Diablo problemos slypi iDiablizacijoje, o ne menamoje konsolizacijoje. Bet aš taip nerašau, prašau pamiršti aukščiau esantį teiginį.

Žemiau esančiose eilutėse pabandysiu pagrįsti savo požiūrio kampą. Jei mums pavyktų atidėti į šalį nesutarimus dėl pastarojo, galbūt tada pavyktų ir blaiviai, be nereikalingų aistrų pažiūrėti ir į tai, ko individualiu ir globaliu mąstu vertas Diablo III.

Individuali pusė aišku labai paprasta, nes visas jo vertinimas sulenda sąvokoje „Man smagu žaisti“. Man irgi smagu, savo tekste to neslėpiau. Šį savaitgalį abi išeigines naktis lovon traukdavau tik apie penkias. Aš neturiu nieko prieš Diablo, nelaikau jokio pykčio ar slapto noro, kad visi jį mestų ir pultų gilintis į egzistencializmą per „The Journey“. Diablo iš esmės yra tokia niša, kurią tik Diablo ir gali užpildyti. Tai nenuneigiamas „Blizzard“ nuopelnas pasiektas prieš daugiau nei dešimtmetį. Daugiau šia tema nėra ką kalbėti ar vertinti.

Tačiau iš aukščiau minėtos pastraipos, man kaip ir daugumai kyla vidintis konfliktas. Vertinant „Diablo III“ aš turėčiau remtis tuo kas buvo seniau, ar vis tik pažvelgti į viską nauju, šviežiu, moderniu žvilgsniu? Daug kas mane kaltina prieraišumu senai mokyklai ir prikiša tai, koks starto metu buvo „Diablo II“. Aš visiškai nesididžiuodamas ir nevaidindamas mandro galiu teigti, kad tas priekaištas yra grynai faktinis. Nepaisant didžiulio serijos gerbėjų rato, žmonių realiai žaidusių „Diablo II“ nuo pirmos dienos mūsų šalyje yra ne tiek jau daug. Aš startą prisimenu gan puikiai, kaip ir tris paras beveik be miego, kurias vainikavo visiškas fiasko. Žaidimą pradėjęs su nekromantu aš pasidaviau neįveikęs mefistofelio, tuomet stvėriau sorką, tačiau Diablo išvengė mirties nes mane palaužė miegas ir alkis. Kaip ten bebūtų aš jį užmušiau anksčiau nei kaiminystėje ėmė plisti piratinė žaidimo versija ir tik tada aš pradėjau girdėti kalbas apie klaidas žaidime. Šiendien seniems žaidimams metami priekaištai nėra iš piršto laužti. Jokiu būdu ne. Tiesiog jie neatitinka emocijos kurią patyrė anuomet žaidžiantys, tai faktai apie kuriuos, gaivindami savo atmintį mes perskaitėme mėgstamame tinklalapyje ar forume.

Iš tiesų rašydamas apie „Diablo III“ aš stengiausi neįmti domėn senojo žaidimo, aš pats matau, kad išreikšti to tekstu man nepavyko. Galbūt to problema slypi nore pagrįsti teiginius ir vietoj sunkiai apčiuopiamų elementų suminėjau tai, ką gali pamatyti ir savaip įvertinti kiekvienas. Iš tiesų tai net patys „Blizzard“ trukdo susivokti. Ta pati žaidimo grafika, kamera, garso ar atmosferos elementai, minėtas buteliukų kliuksėjimas ar savo dydybę tik per banalų gelsvą švytėjimą išreiškiantys mini bosai yra dalykai kurių dorai neįvertins nė vienas senųjų žaidimų nematęs žmogus. Be konteksto, vizualiai ir mechaniškai, Diablo III yra skurdus ir kiekvienas teigiantis priešingai, tiesiog meluoja sau. Aš atidaviau duoklę kontekstui, prisipažindamas, kad žaidimas įtraukia, ir kad dauguma mūsų strigs jame ilgam. Na mėnesiui mažiausiai.

Tačiau jei vertindamas vienus žaidimo elementus aš remiuosi prisiminimais ir emocijomis, kad pateisinti tam tikrus sprendimus, kodėl turėčiau to vengti kai prabylam apie tai, kas žaidimui nepalanku. Kodėl turėčiau besąlygiškai priimti naujoves, net jei jų koncepciją palaimino forumuose tūnoję žaidėjai? Aš irgi mintyse laiminau Diablo inovacijas pateikiamas popieriuje. Buvau vienas tų kurie užsistojo vaivorykštes ir kūrėjų teisę į kūrybinę laisvę. Kalbant apie įgūdžius, naujoji WOW like sistema irgi neatrodė ypač klaidinga iki tol, kol jos nepamačiau praktikoje, bet aš nepasitikėjau emocijomis kurias suteikė beta ir po betos sėdėjau gan santūriai užsičiaupęs. Pati iš savęs, kaip koncepcija kurią mes laiminom, ji nėra bloga. Blogybės prasideda už koncepto ribų, ten kur prasidėjo realus darbas. Jis neatliktas iki galo ir aš beveik pasiryžęs lažintis, kad įgūdžių sistema savo formą pakeis anksčiau nei sulauksim pirmo visaverčio išplėtimo. Ji privalės tapti lankstesnė ir margesnė, ir tokia taps. Galbūt todėl aš daugiau dėmesio tekste ir skyriau pačiam veikimo principui, o ne balansui. Balansas taisomas jau dabar, apie tokius dalykus kalbama forumuose arba portaluose, kurie apie Diablo parašo daugiau naujienų per dieną, nei mes apie visus žaidimus kartu paėmus.

Komentarai

15 komentarai/-as/-ų
  1. DraugasVadas 2012/05/27 Atsakyti
  2. Biggins 2012/05/28 Atsakyti
  3. Artojas 2012/05/28 Atsakyti
    • Biggins 2012/05/28 Atsakyti
  4. MNV 2012/05/28 Atsakyti
  5. Epikus 2012/05/28 Atsakyti
  6. Darius 2012/05/28 Atsakyti
  7. Pote 2012/05/28 Atsakyti
    • mantaz 2012/05/30 Atsakyti
  8. niekotokio 2012/05/29 Atsakyti
  9. Originalas 2012/05/29 Atsakyti
  10. Pjovėjas 2012/05/29 Atsakyti
  11. Deck 2012/06/14 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *