Crusader Kings II išankstinė apžvalga

Po stulbinančios Europa Universalis III sėkmės, daugiau nei vykusios Victoria II ir aibės papildymų Hearts of Iron III atėjo Crusader Kings eilė. Nežinantiems, CKParadox Interactive strateginių žaidimų šeimynos frančizė, skirta vakarų Europos viduramžiams. Spalvotosios provincijos, šimtai lentelių, skaičiukų, mygtukų ir panašus, micro-managment‘o gėris ir neišdildomas CK ypatumas – dinastijų valdymas.

Pirmtakas pasirodė 2004-ais ir nutiko taip, jog jo nei pažaisti, nei suvokti „nesuspėjau“. Prieš 7 metus PI buvo labiau konservatyvūs savo auditorijos atžvilgiu nei šiandien – daugmaž pakaltinamus tutorial‘us žaidimuose atstojo  storoki manual‘ai. Šiuo gi atveju, žaidėją pasitinka struktūrizuotos pamokėlės, suskirstytos į ekonominį, politinį etc. sluoksnius, visai kaip Victoria II, ir tai puiku; šia praktika seniausiai reiktų pasidalinti su savo partneriais. Beje, novatoriškumas ir kiek laisvesnės formos šiandieniuose PI žaidimuose pasireiškia tik bandymuose demokratizuoti prieigą prie, o ne patį produktą. T.y. pats žaidimas, jo turinys, kaip visada – iš pirmo žvilgsnio nesuprantama mygtukų ir skaičiukų makalynė, ir ačiū švedams, nenorintiems paprastinti savo žaidimų didesnių pardavimų vardan.

Taigi, CK2

Ech, viduramžiai – praustis neįpratę, fanatiškai popiežiui besilankstantys ir karus skelbiantys visiem aplinkui didikai Europoje labiau primena anarchizmo apimtą, nei civilizuotą ir romantišką visuomenę.  Chaosas, intrigos ir nenustojamos aimanos su dingstimi, ar be jos. Linksma aplinka!

Tokioje košėje teks virti naujai iškeptam feodalui, savo kietajame diske skyrusiam vietos CK2. Rytų ordų antplūdžiai, arabiškojo pasaulio priešprieša, vietos pagonių gentys – sudomins geopolitikos mėgėjus, intrigantai galės pasinerti į sąmokslus, žudynes, santuokas iš išskaičiavimo bei tapti pilkais kardinolais; o garbėtroškoms kariams paruošti kryžiaus žygiai į rytus, na, arba kardo iškėlimas prieš artimiausią kaimyną – dingsčių visada atsiras.

Skirtingai nei kituose PI projektuose, CK2 nežaidžiame valstybės vardu. Vienintelis žaidėjo globotinis – jis pats, t.y. pasirinktas, kaip minimum, grafas, kuris, laikui bėgant, galės tapti hercogu, o galiausiai ir karaliumi. Tiesa, pasirinkti hercogą ar monarchą startuojant niekas netrukdo – apgalvotos žemėlapio atvaizdavimo schemos apima reikiamus rodiklius.  Paprasta hierarchija nepaprastuose vasalo ir šeimininko santykiuose atvaizduoja grafystes kaip įprastas PI žaidimams provincijas. Jų dariniai sudaro hercogystes, na o pastarųjų kratinys, atitinkamai, sudaro karalystę. Bet griežtos de jure taisyklės neleis lipdyti bet ko, bet kur, paverčiant dvi lenkiškas hercogystes Lietuvos karalyste ar atvirkščiai.

Ante bellum

Dinastijos veikėjo ir jo administruojamų žemių santykis – kertinis projekto akmuo. Žaidimas trunka tiek, kiek klano atstovai išlaiko didiko statusą. T.y. kol valdovas turi ką ir kam palikti po savo mirties, tol žaidimo laikmatis suksis pirmyn. Per 4 amžius dinastija akumuliuos prestižą ir pamaldumą; kiekvienam valdovui iškeliavus į dausas šie skaičiai sudedami ir formuojami taškai. Žaidimo pabaigoje galima įvertinti didingiausių dinastijų pasirodymus.  Šioje vietoje reiktų suvokti, kad CK2 sukasi ne aplink žemės, jų administracinius darinius;  o apie provincijų valdovus, t.y. aristokratų šeimas. Arkadiniai taškai tokiame projekte atrodo naiviai, bet hey, juk tai dar viena istorinė smėlio dėžė – tikruosius žaidimo tikslūs ir siekius teks formuoti savo makaulėse. Užvaldyti popiežių ir priversti visą vakarų Europą iškelti ginklus prieš Lenkijos karalystę? Prašom! Išduoti Prancūzijos karaliaus pasitikėjimą ir perbėgti į anglų stovyklą? Prašom! Sujungti vieną iš susiskaldžiusių karalysčių – irgi įmanoma.  Ir dar aibės įdomių dalykų. Smalsu, jog kai kuriems tikslams pasiekti gali prireikti ne vieno šimtmečio – ilgalaikis planavimas, daugialypės intrigos ir sprendimų virtinės galės sudaryti norimą situaciją. Kitais atvejais pakaks ir kelių dešimtmečių, viskas priklauso nuo to, kaip seksis jūsų protežė.

Pradėjęs nuo mažos grafystės ambicingas valdovas norės tapti hercogu. Tą pasiekti galima dviem būdais – atimti žemes jėga arba kitais, legaliais ir nelabai būdais. Ištekinti sunų už hercogo dukters, atsikratyti tiesioginiais įpėdiniais, pelnyti pavaldumo teisę ir laukti arba atimti. Sumenkinti savo valdovo įvaizdi prieš karūną ir tikėtis monarcho malonės. Pasinaudoti karo nualinta padėtimi ir smogti. Papirkti vietinius valdininkus ir išprovokuoti sukilimą. Vienintelio teisingo sprendimo nėra, visą ką teks derinti su esama situacija, arba kurti norimą. Variantų ir galimybių – aibės, vienintelis apribojimas, žaidėjo fantazija.

Taip atrodo macro aplinka, micro elementai kur kas paprastesni. Kiekvienoje provincijoje, grafystėje įsitaisiusios gyvenvietės – pilys, miestai, vyskupystės. Vienos labiau orientuotos į karinį potencialą, kitos – į ekonomiką. Vyskupystės gi tarpinis variantas, tačiau joms vadovauja vyskupai, kurie, priklausomai nuo santykių su žaidėju, mokesčius ir karius skirs arba tiesioginiam žemių valdovui, arba popiežiui. Miestų merai auksu kimšis savąsias kišenes arba ištikimai pildys grafo iždą. Tai baziniai principai, verčiantys žaidėją skaitytis su pavaldiniais. Bet tai nebūtina, nelojalų vasalą galima įkalinti, atimti privilegijas ar net nugalabyti, o į jo vietą pasodinti ištikimą draugą ar marionetę. Tačiau kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – žiaurus elgesys su savo darbuotais sukels nepasitenkinimą tarp kitų pavaldinių.

A bene placito

Ačiū Visagaliui, administruoti valdas padeda taryba, savotiškas ministrų kabinetas. Į pagalbą ateina kancleris, maršalas, ūkvedys, žvalgas ir ryšių su bažnyčia ekspertas (tuo laikmečiu – elementari pareigybė). Kiekvienas pagalbininkas turi 3jų veiksmų komplektus: surinkti papildomus mokesčius, sufabrikuoti siekių dokumentus, apmokyti karius, pagerinti diplomatinius ir bažnytinius santykius, atskleisti sąmokslus ir pan. Kiekvieno darbo efektyvumas priklausys nuo dvejų rodyklių – santykių su valdovu ir asmeninių įgūdžių. Santykiai svarbūs, beje, asmens paskirimas į aukštą postą ženkliai pagerina pastarojo nuomonę apie valdovą. O asmeniniai įgūdžiai labiau primena RPG elementus; kiekvienas veikėjas žaidime apdovanotas diplomatiniais, kariniais, intrigų, ūkvedžio, naujoviškumo savybėmis. Pavadinimai kalba patys už save – geras ūkvedys geriau atliks ekonomines užduotis, diplomatas greičiau pasieks tikslų tarptautinėje arenoje, o intrigantas pakels tikimybę tyliai eliminuoti varžovą ir pan.  Personažas gimsta su tam tikrais rodikliais; sulaukęs 7-nerių metų gali būti apmokomas, o pasiekęs pilnametystę, t.y. 16-os, viso gyvenimo bėgyje susilauks ne vienos galimybės pagerinti ar pabloginti savo statistiką. Tai labai svarbu auklėjant paveldėtojus, juk šalies rodikliai susideda ir valdovo, jo žmonos ir ministrų gebėjimų.

Grafas, vienaip ar kitaip užgrobęs reikalingas žemes gali pakilti lygiu aukščiau ir įkurti hercogystę. Štai čia prasideda visi smagumai. Įkūrus šį darinį, provincijų, t.y. grafysčių administravimą galima patikėti kitiems, geriausia – sūnums. Taip pasielgus nebūnant hercogu, dovanojamos valdos tiesiog taptu nepriklausoma grafyste, šiuo gi atveju sukuriamas naujas vasalas, kuris pildys iždą ir ruoš kariaunas savo valdovui. O jeigu tai sūnus, tiesioginis hercogystės paveldėtojas – papildomai auginsis politinius raumenis, kurių prireiks pasišalinus tėvui.

Visa tai atrodo painoka, bet tik iš pirmo žvilgsnio – įsisavinęs valdų administravimo ir santykių valdymo principus, žaidėjas pasijus kaip žuvis vandenyje. Bandyti aprašyti kiekvieną žaidimo funkciją detaliai, reikštų pateikti šimtus pavyzdžių kaip veikia vienas dalykas įvairiose situacijoje. Varginti skaitytojo akis ir klaviatūros klavišus reikalo nėra.

Terra firma

O štai techniniai produkto parametrai nusipelno dėmesio. Visų pirmą reiktų pažymėti žemėlapį – kaip visad estetiškas, bandantis emituoti epochos dvasią. CK2 lengviausia lyginti su Sengoku, o savotišką šarmą suteikia iš pirmtako emigravusi stilistika (šriftai, šmaikštūs portretai, meniu juostų ornamentai). UI, nors ir gražus, bet ne visada patogus. Tas pats taikoma ir žemėlapio žymėjimui – grafystės atskiriamos plonomis linijomis, o hercogystės storomis. Karalystes ir nepriklausomas šalis žymi storos įvairiaspalvės linijos bei atitinkamas nuspalvinimas. Tai nėra blogai, bet reikalauja nemažai įdirbio, kol visi niuansai taps akivaizdžiais.

Žaidimo stabilumas – štai kur PI blizga, bet tam yra savų priežasčių. Prieš pora mėnesių kompanija paskelbė, jog šiek tiek keis žaidimų pateikimo principus. Masyvūs add-on‘ai keliauja į istorijos sąvartyną, jų vietą užims specializuoti DLC. Iš pirmo žvilgsnio tokia politika atrodo grobuoniška, bet neapsigaukite. Kartais PI žaidimų papildymai stengiasi perdaryti projektą iš esmės, pakeisti bazines taisykles ir žaidėjų pamėgtus principus, todėl nuo šiol nuspręsta pasirinkimo laisvę, DLC pavidalu, palikti žaidėjui. Aišku, nagrinėjant 0,6 versiją apie tai šnekėti kiek ankstoka, bet produktas jau veikia stabiliau nei dažnas releas‘as, o funkcijų ir galimybių stoka ši vanilla tikrai nesiskųs. Taigi, to visiškai nusipelnantys kūrėjai galės užsidirbti papildomą pinigą, o vartojai džiaugtis stabiliais žaidimais jau pasirodymo dieną. Laimi visi.

Pabaigai – muzika. Šičia PI perspjovė patys save.  Atmosferą atitinkančius, subtilius ir išlaikytus garso takelius galima išgirsti kiekviename jų žaidime. Nepastebimai garsas pildė estetiką ir nardino žaidėją į pasirinktą aplinką bemaž kiekviename studijos projekte. Šičia liutnių melodijos įmantriai paišo nuobodžiaujančio didikų dvaro kasdienybę, o juos nutraukiantys epiški orkestrų ir choralo gabalai byloja apie priimamų sprendimų didingumą.  Jau po pirmo žaidimo paleidimo, didesnioji takelio dalis begėdiškai papildė mano asmeninę muzikos kolekciją. Andreas Waldetoft sukurtas soundtrack‘as niekuo nenusileidžia Immediate Music gabalams!

Te Amo

Tiems, kas nesuvirškina globalinių PI strategijų, CK2 taps dar vienu įvairiaspalvių kaladėlių žaidimu, kitiem gi, o tiksliau tariant, studijos focus grupei – tikra dovana, suėsianti ne vieną vakarą, savaitę, mėnesį… ir ką jau ten, net metus! Rinkoje galiausiai pasirodys idėjinis TW:Medieval varžovas!

Mano akimis žiūrint – CK2 tai didžiausias ir kokybiškiausias PI projektas šiai dienai; ir šią nuomonę vargu ar pakeis greitu metu pasirodysiantis Victoria II papildymas. Sėkmės paslaptis – puikus žaidimas, daugybė galimybių, profesionaliai perteikta laikotarpio atmosfera ir gera dozė humoro, kiek praskaidrinanti niūrių viduramžių gyvenimą.

 

Komentarai

5 komentarai/-as/-ų
  1. Ramunė 2012/08/13 Atsakyti
    • Kaj 2012/08/14 Atsakyti
  2. Ramunė 2012/08/14 Atsakyti
    • Kaj 2012/08/14 Atsakyti
  3. Ramunė 2012/08/14 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *