Costume Quest | Geriausia ką mums davė Helovynas

„Costume Quest“ — paprastutis, animacinį filmuką primenantis žaidimas apie šventę kurios niekada nešvenčiau. Pačiam net keista, kad būtent šis kūrinys patvirtino dar nuo „Brutal Legend“ laikų gyvą teoriją. „Double Fine“ demonams neberūpi Tavo protas… Šiame pasaulyje jie yra tam, kad pavergtų Tavo sielą.

Rimtai, pačiam net keista, kaip žmogus žaisdamas kažką tokio paprasto kaip „Costume Quest“ staiga suvoki savo priklausomybę. Haha… „Galybė casual/indie/arcade žaidimų yra įtraukiantys“ — sakysit jūs. Ir būsit teisūs. Tiesiog aš kalbu apie kitokią trauką.

Nesenai kalbėjom apie „Psychonauts“, pernai rašinėjom apie „Brutal Legend“, o štai „Costume Quest“ dėka aš suvokiau esminį skirtumą tarp jų dviejų. Atmeskim visas kalbas apie žanrus ir atmosferą. Tai nebesvarbu. „Brutal Legend“ mano tapo įsimintiniausiu metų, o gal net ir gyvenimo darbu, dėl to, kad žaisdamas jį aš turėjau ryšį su kūrėju ir su pačiu savimi. Tuo savimi, kurio senai nėra. Aš „užaugau“ ir iš esmės esu kitas žmogus, visiškai nepanašus į tą panką su nutrinta džinsine striuke, kur ant nugaros tušinuku nusipiešiau milžinišką „Death“ logo. „Brutal Legend“ padėjo man prisiminti tų dienų pasaulį ir prisiminti save (ką taip primygtinai siūlė padaryti ir Karlotikas porindamas apie „Psychonauts“).

01

Spėlioti, kokių savybių turės tavo naujasis kostiumas, taip pat smagu, kaip ir jas naudoti!

Aš niekada nešvenčiau Helovyno (na gerai, jau gerai. Truputį švęsdavau, bet tik Azerote!), bet mano pažintis su Šilainių mikrorajonu prasidėjo lygiai taip pat kaip ir „Costume Quest“ herojų. Pirmą kartą jaukią savo kiemo aplinką su kaimynų vaikais palikom tamsų Užgavėnių vakarą. Mamos, aprengusios mus velniais, raganom ir žinoma čigonais, trumpai paaiškino kas tos Užgavėnės ir mes laidomės į paslaptingą blynų ir dainos nuotykį. Tai buvo vieni pirmųjų nepriklausomybės metų, tad toli gražu ne visi žinojo, ko mes beldžiamės į duris. Nuo mūsų nuotykio pradžios prabėgo visiškai nedaug laiko, o mes jau tiksliai žinojome, kad…

…kas kartą pasiekęs durų skambutį, tu iš jaukaus ir minkšto foteliuko pakeli buto šeimininką, arba…

…jo vietą užėmusį klaikų monstrą!

02

„Costume Quest“ reabilituoja reklaminius kostiumus. Atsispirti šiam bulvyčių kostiumui praktiškai neįmanoma!

„Costume Quest“ yra būtent apie tai. Ne, ne apie Užgavėnes ir ne apie Helovyna. Šventė tėra dekoracija žaidimams, kuriuos vaikai ar taip, ar taip žaidžia savo vaizduotėje. Vaikui nereikia jokių Helovynų, kad už nugaros kabantis plastikinis butelis taptų Jet Pack‘u, o rankose laikoma lazda galingu šviesos kalaviju. Vaikui nereikalingos Užgavėnės, kad jis įtikėtų raganų gebėjimais kerėti ir bilduku su kuriuo ir taip prieš miegą pasikalba. Viso to reikia suaugusiems, kad kartą per metus ir jie galėtų pamatyti po kiemą zujančius kosmonautus ten ir kipšiukus čia. Greičiausiai todėl vaikai taip ir laukia persirengėlių švenčių. Juk tai leidimas žaisti ir tuo pat metu trapus suaugusiųjų įsipareigojimas žaisti kartu.

„Costume Quest“ — ironijos ir sveiko humoro kupinas nuotykis, kuris ne kartą, paprastų ir naivių simbolių pagalba smūgiuoja tiesiai į dešimtuką. Beldimas į duris ir žingsnių aidas sukelia malonų nerimą ir visai nesvarbu, kad tie monstrai nekelia jokios grėsmės. Tai grynai emocinis dalykas. Kiekvienas „gameplay“ elementas siejamas su kažkokia emocija. Naujus kostiumus atrakinam rinkdami jam skirtas medžiagas ir bendraudami su bukapročiais suaugusiais. Žiūrėdami į mus jie lyg ir patiki, kad mes galinga superherojų trijulė, bet tik užsiminus apie saldainius vagiančias pabaisas, jie ima „išsikalinėti“. Tuo pat metu peržiūrėdamas kostiumų planus šypteli suvokdamas, kad tarkim foliją savo laiku naudojai lygiai tiems patiems tikslams. Tiesą sakant iš pažiūros pasyvus kostiumų planų pateikimas, realiai per smegeninę cvaktelėjo taip, kad dabar gvildenu idėją aprengti savo jaunėlį Goblinu ir nusivesti į naktinį WOW startą.

03

For XP, Candy and Honor!

Siužetas ir istorija be jokio abejo parašyta suaugusių, bet įžvalgos super taiklios. Vaikystėje esu sudalyvavęs bent pusėje žaidime nugirstų pokalbių. Vėlgi, ne žodis žodin, bet tai jau kultūriniai skirtumai. Užtat mąstysenos plotmėje viskas 1:1. Rupus miltai, aš jau senai buvau pamiršęs kas yra sveikas humoras ir sveikas juokas. Kai juokiamasi ne iš kažkieno kvailystės, tuštybės ar nelaimės. Kai juokiamasi šiaip, tyliai, nuoširdžiai ir be pykčio.

O kaip gi žaidimo eiga? „Double Fine“ jau spėjo pagarsėti kaip gero rezultato siekiantys eksperimentuotojai, kuriems tiesiog neišeina. Šį sykį išėjo. Ne jie nepradėjo riboti savęs ir nespraudė žaidimo į kažkokius rėmus. „Costume Quest“ tai keistas mišinys, kurio pagrindinis ingredientas yra klasikinio jRPG formuluotė. Tik visa tai smarkiai supaprastinta, permalta ir pateikta per keistai amerikietiškai vaikišką prizmę. Šiuo atveju tiek amerikietiškumas, tiek vaikiškumas duoda tik teigiamų rezultatų. Įspūdingos kautynių scenos ir paprastas, tvarkingas meninis stilius įaudrins vaizduotę tų, kurie ją turi, bet tuo pat metu išliks suprantamas ir priimtinas tiems, kas jos neturi. Tam tikra prasme, toks priėjimas primena Disnėjaus filmukus, bet pasidomėjus plačiau tai ir nestebina. Šio žaidimo kūrybai vadovavo ne Tim‘as Schafer‘is, o vyriausioji „Double Fine“ animatorė Tasha Harris. Prieš įsiliedama į sielas vagiančių demonų gretas ji dirbo studijoje „Pixar“.

04

Kai mama aprengia tave saldainį vaizduojančiu kostiumu, nelieka nieko kito, kaip pulti pirmai... Ramiau Wren... Normaliai jis laiko tą krepšelį...

Vis dėl to… Jei kažkam iš jūsų baubu tapo jRPG trumpinys, galiu jūs nuraminti pranešdamas, kad realiai žaidime nėra nieko, ką jRPG nevirškinantys žmonės sieja su šiuo žanru. Nėra naivių dramų. Nėra pusvalandžio trukmės vaizdo intarpų, nėra šimtašakių įgūdžių ir specialių savybių medžių, nėra grind‘o, nėra milijardo tobulinamų ginklų. Nėra varginančių dialogų ir anime stiliaus veidų. Yra tik šventė, nuotykis, saldainiai ir iš klasikinių jRPG pasiskolinta pasaulio tyrinėjimo ir kautynių mechanika.

Su šventėmis „Costume Quest“ turi ir kitą bendrą bruožą. Jis užgriūna netikėtai, pasiglemžia visą dėmesį, dovanoja nuotaiką ir baigiasi greičiau nei norėtum. Štai jau trys dienos, kaip mano XBL profilyje greta žaidimo pavadinimo stovi 200/200 įvertinimas. Jis reiškia, kad žaidime padariau viską kas įmanoma, todėl taip greit ir iškart žaisti jį antrą kartą būtų tiesiog keista. Tiesa baigęs žaidimą (jis pasiglemžė trejetą vakarų iš eilės), tikrai nemaniau, kad jis per trumpas. Deklaruojamos 6-8 gero nuotykio valandos, man virto bent dvigubai ilgesne pramoga, nes kiekvienas, net ir nereikšmingas personažas čia vertas būti užkalbintas, o kiekvienas kampelis būti apžiūrėtas. Pažiūrėjęs titrus ir linkėdamas Xbox‘ui ramių likusių nakties valandų nė nemaniau, kad taip ilgėsiuosi žaidimo. Taip, žodis „ilgesys“ čia labai tinka. Turint galvoje, kad „Double Fine“ irštvoje perimi dar mažiausiai trys panašūs mažyliai, aš nuoširdžiai viliuosi, kad netrukus ilgesį pakeis laukimas.

07

Spausk Y, kad blokuoti! Šiaip CQ puikiai iliustruoja jRPG kautynių mechanikos pamatus. Kas smagiausia, kad net ir iki minimumo apkarpius mechaniką ir personažų vystymą, erdvės taktikai čia į valias.

Tai ką? Turim reikalų su pirmu „Double Fine“ žaidimu be klaidų? Iš esmės taip, bet jame yra kelios… Hm savybės. Visų pirma, žaidimas neįgarsintas.Pagal formatą kuriam jis išleistas su tuo lyg ir viskas ok, bet kurį laiką teks kovoti su milžinišku troškimu išgirsti personažus kalbant. Tai vienintelis dalykas kuris užkliuvo asmeniškai man. Kitiems dar kliūna pasikartojančios kautynės. Aš tai pavadinčiau žaidimo stiliaus problematika, nes man užkliuvo priešingas dalykas. Žaidime per mažai kautynių, jei norisi išmėginti skirtingų kostiumų ir „Battle Stamp“ kombinacijas.

Kaip gimė „Costume Quest“
Pas gerus žmones, geri dalykai gimsta nepaisant pačio neigiamiausio aplinkos poveikio. Kai „Brutal Legend“ neteko leidėjo, Tim‘as Schafer‘is studijos darbuotojus padalino į 4 grupes, kurių kiekviena turėjo dirbti su savo prototipu. Prabėgus dviem savaitėm šie žaidimai buvo pristatyti viduje, šiltai sutikti ir padėti šalin. „Electronic Arts“ tapo naujuoju „Brutal Legend“ leidėju ir komanda grįžo prie jo kūrimo darbų. Žaidimui pasirodžius „Double Fine“ darbuotojai pradėjo parengiamuosius darbus tęsiniui. Tačiau po „Electronic Arts“ pranešimo, kad tęsinio nebus, studijai teko priimti sudėtingus sprendimus. 2009–ieji žaidimų industrijoje buvo sudėtingas laikotarpis, nes nepaisant globalaus augimo, žaidimų studijas krėtė bankrotų ir/arba susijungimų su leidėju istorijos. Tim‘as Schafer‘is užuot pritaikęs laiko patikrintą projektui nereikalingų žmonių atleidimo metodiką, prisiminė 4 prototipus ir nešinas jais aplankė eilę leidėjų. Greičiau nei per 4 mėnesius visi 4 prototipai surado savo leidėją, o „Costume Quest“ yra pirmasis jų. Žaidimą išleido THQ, (nupirkę 2 iš 4 prototipų) jis platinamas tik parsisiuntimo būdu XBL ir PSN sistemose. Žaidimo kaina apie 50 litų.

Komentarai

4 komentarai/-as/-ų
  1. Patarėjas 2010/10/31 Atsakyti
  2. Rokimusas 2010/10/31 Atsakyti
  3. Kraugerys 2010/11/01 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *