Bruno | ne apžvalga ir ne vertinimas

Išėjęs iš kino salės pasakiau Rezidentui, kad šiaip tai Sacha Baronas Cohenas yra kino industrijos broliai Hauseriai. Apie braliukus Dan ir Sam žino dauguma. Na gal nežino jų vardų, pavardžių, bet yra labai daug girdėję apie jų tvarinį GTA. Kodėl man galvoj atgulė tokia paralelė? Skubu pasiaiškinti…

Kalbant apie visuomenės protestus įvairioms media formoms, vienu didžiausiu šio meto baubų yra tapę žaidimai. Įvairiose formose. Visuomenės nepasitenkinimą sukelia paauglių priklausomybė nuo žaidimų ir pats žaidimų turinys. Žiaurumas, necenzūrinė kalba, užuominos į seksą ar narkotikus. Nepaisant to, kad rinkoje yra dešimtys kelis syk žiauresnių, šlykštesnių ir menkiau cenzūruotų žaidimų nei GTA, GTA dorovės saugotojams sukelia didžiausią siaubą. Susidaro įspūdis, kad GTA tai modernios visuomenės priešas numeris vienas. Man visada buvo įdomu kodėl, o vienintelis paaiškinimas kurį turėjau buvo tas, kad GTA veiksmas paprastai vyksta nūdienos fone. Aš šią seriją visada laikiau savotiška veidrodžių karalyste. Houser‘ių žaidimuose visada įžvelgi nūdieną, kažkiek iškreiptą, bet tuo pat metu labai įtikinamą. Nepamenu kurią dalį tiksliai, berods Vice City, žaidžiau tuo metu kai Lietuva rinko Paksą ir žinot ką, aš jį, jo partinius, draugus ir priešus mačiau vos ne kiekvienam žaidimo epizode. Nebūtinai neigiamuose fonuose, bet aš iš esmės žaidime mačiau Lietuvą, o kai kurie žaidimo įvykiai su realiu gyvenimu siejosi net per ryškiai. Todėl kai Zuokas užsikabino ženkliuką „Nuteistas už gerus darbus“ aš nė kiek nepasimečiau. Taip pasielgtų bet kuris, nors kažką apie didžiąją politiką suprantantis GTA veikėjas.

GTA pasauliuose žaidėjai visada mato ką nori matyti. Galbūt tai ir gąsdina jo priešininkus. Nes žaidime problemos sprendžiamos paprastai. Užkniso miesto meras kuris miegamajame persirenginėja moterimi ir parceliuoja miesto parkus fabrikų statytojams? Jokių problemų, pasiėmei benzininį pjūklą, nuvažiavai į svečius, išsprendei savivaldos problemą. Rupke, net aš kartais jusdavau pasitenkinimą tai darydamas, o man jau buvo toli graži ne 18. GTA kiekvienas galėjo kovoti su tuo, kas jam nepatinka. Todėl, ypač JAV, jo priešininkų gretas labai greitai papildė, žaidime labai stereotipiškai pavaizduoti, tautinių mažumų atstovai.

Nesupraskit manęs klaidingai. Aš nė už ką nesutikčiau su tuo, kad GTA reitingas būtų mažinamas ir rekomenduojamas nepilnamečiams. Esmė tame, kad Houseriai, su kiekvienu žaidimu siunčia žinią. Aš ją traktuoju kaip savotišką įspėjimą visuomenei, o jei pastaroji neįsiklauso, nė nepajunta kaip žaidimas iš jos išsityčioja. Penkiolikmetis tos žinutės nematys, nesupras ir negirdės. Nes ji ne jam. Jam yra didelis miestas ir neribojama veiksmų laisvė. Antra vertus… Tai savotiškas testas. Pažiūrėjus ką žmogus veikia žaisdamas GTA, būtų galima sudaryti primityvų jo psichologinį portretą. Tiesa WOW tam labiau tinka ir kiek žinau yra aktyviai naudojamas.

Broliai Houseriai ir jų kūrinys išgarsėjo. Ne tik dėl to, kad jie pirmi sukūrė tobulą sandbox žanro žaidimą. Ne tik dėl to, kad jų žaidimų siužetai verti atskirų knygų. Ne tik dėl techninių žaidimo niuansų, ar praktiškai neribojamos žaidėjų laisvės. Jie išgarsėjo ir dėl to, kad juos draudė, degino, plakė per žinias ir persekiojo teismuose. Apie GTA žino visi. Net ir tie, kurie žaidimų apskritai nežaidžia. Pasiekti to buvo gan lengva.

Žaidimų pramonė ganėtinai jauna. Dar daug ko joje nebuvo. Na plaka GTA už seksą ir kraują. Dieve mano, nejuokinkit voverių ir susiraskit įtikinamesnių priežasčių. Turiu galvoj… Na yra tarkim parodija „Scary Movie“. Vienoje jos serijoje, sekso, žiaurumų, žolės, alkoholio ir keiksmų yra daugiau, nei bet kokiam GTA. Ir tai pateikiama labai „cool“ fone. Tai nieko nestebina, TV ekrane tai daugiau ar mažiau norma. Nes kino industrija daug senesnė. Joje jau buvo daug ir visko. Kiekvienas kino industrijos žanras, parodytų neigiamų dalykų prasme, jau senai ir smarkiai lenkia žaidimus. Dabar bijau susimaišyt, bet berods pirmas žaidimų istorijoje skandalas dėl žiaurumo žaidimuose kilo, pasirodžius žaidimui Death Race ar panašiai. Na esmė tame, kad ten iš 4 taškų sudarytas kvadračiukas (atseit mašinytė), galėjo pervažiuot du taškus (atseit žmogeliuką) ir ekrane atsirasdavo 4 raudoni taškai (atseit kraujas). Nepamenu visos istorijos, bet žaidimą berods uždraudė. Faktas tas, kad kine tuo metu kraujas buvo norma. Ir gyvūnėlių kankinimas taip pat. Prisiminkime King Kong‘ą.

Norint šokiruoti kinu reikia nuveikti daug. Labai daug. O didžiausia ir giliausia Bruno svajonė buvo tapti pasaulinio mąsto žvaigžde. Kadangi jis yra prastas aktorius ir dar prastesnis TV laidų vedėjas, jam liko tik vienas kelias… Ir jis juo nuėjo. Autobiografinė juosta apie austrą Bruno, nuo pirmų filmo akimirkų atakuoja žiūrovą tuo, ko jis tikrai nelaukė ir nesitikėjo. Į filmą ėjau nusiteikęs pamatyti kažką, du syk.. na gerai trys syk aršesnio, nei aršiausia Borato scena. Tokie momentai filme būdavo tik tada, kai Bruno leisdavo mums pailsėti. Tai buvo pirmas filmas kurį žiūrėdamas pilnoje kino salėje Kaune, tarpais negirdėjau jokių pašalinių garsų. Žmonės nekikeno, nekomentavo, netraškino traškučiais ir nesiurbčiojo kolos. Pilna kino salė, pačių įvairiausių kauniečių tiesiog stebėjo ekraną absoliučioje tyloje. Žinau ką tuo metu veikė galvos. Parinkinėjo reakciją. Juoktis, sakyti bū, užsimerkti, kažką pakomentuoti sėdinčiam iš kairės? Bruno nuėjo toliau nei kas kitas ir leiskite pastebėti… žiūrėti į tai yra labai, labai nepatogu. Filmas iš esmės peržengia visas padorumo ribas, bet kad ir kaip norėdamas nenuneigsi fakto… Jis apie gyvenimą.

Jei vietoj Bruno, būtų paleidę kokį nors labai atvirą ir lengvai iškrypusį porno, žiūrovų reakcija manau būtų buvusi tokia pati. Tiesa porno atveju nemaža dalis išeitų iš salės. O Bruno, bent jau Kauniečiai žiūrėjo iki galo. Maža to, išeidami iš salės filmą komentavo labai santūriai. Girdėjau ir patenkintų ir nepatenkintų, bet bendras įspūdis buvo labai ramus. Jaučiu todėl, kad filmas gerokai visus pritvojo. Per visą kino salės ekraną parodytas reiveris B#&ys privertė visus susimąstyti. Now that, was something completely diferent! Nors tai savo laiku, daug mažesniai mąstais buvo išbandyta ir „Kovos Klube“. Tik be Scooter‘io.

Kas nors greičiausiai sulygins Bruno, su kai kuriais Ramanausko projektais. Paralelių, tarp to ir to begalės. Tiesiog, mano asmeniniu požiūriu, tolimiausia kertelė į kuria buvo nužengęs Algis, apibūdinamas žodžiu „šlykštu“. Bruno yra už šlykštumo suvokimo ribų ir daugeliui filme matytų scenų paprasčiausiai sunku rast racionalų paaiškinimą.

Aš nesakau, kad man Bruno patiko ar nepatiko. Aš dorai net nežinau. Žinau, kad Boratą dar pažiūrėčiau, o Bruno man pakako ir vieno karto. Juo labiau nenorėčiau jo žiūrėti kokioje nors draugijoje. Filmas verčia nuolat jaustis nepatogiai, nes kiekviena tavo reakcija į vaizdus ekrane, šalia esantiems gali sukelti įvairiausių minčių. Tiesą sakant niekam filmo nerekomenduočiau, nes po to grėstų iškrypėlio reputacija. Tokią ilgą analogiją su Houser‘iais išvedžiau tik todėl, kad Bruno, tam tikra prasme, kine daro tą patį, ką Danas ir Samas žaidimuose. Filmas, tai iškreiptas veidrodis, kuriame atsispindi realus gyvenimas. Nesvarbu, kad vaizdas iškreiptas, bet jis yra tikrų, kasdienių dalykų atspindys. Dalykų apie kuriuos mes viską žinome ir šalia kurių ramiausiai gyvename. Va tada ir kyla klausimas, kodėl pažiūrėję filmą apie tai, kas kasdienybėje mums yra įprasta (pvz.: įprasta tiek, kad mes stengiamės užsimerkti ir to nepastebėti), mes jaučiamės nejaukiai, ar net pasipiktinę?

P.S. „Jei šitam bloge dalinčiau prizus, Bruno gautų mažiausiai vieną. Už neįtikėtiną pabaigą.“

Komentarai

13 komentarai/-as/-ų
  1. Originalas 2009/07/24 Atsakyti
  2. inkvizitor 2009/07/24 Atsakyti
  3. PinkCity 2009/07/24 Atsakyti
  4. artojelis 2009/07/24 Atsakyti
  5. Ae 2009/07/24 Atsakyti
  6. artojelis 2009/07/24 Atsakyti
  7. ZZ1 2009/07/24 Atsakyti
  8. Originalas 2009/07/24 Atsakyti
  9. Artojas 2009/07/24 Atsakyti
  10. Originalas 2009/07/25 Atsakyti
  11. Ae 2009/07/25 Atsakyti
  12. inkvizitor 2009/07/25 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *